Persekiojimas. Ar turime efektyvių teisinių priemonių nuo jo apsisaugoti?

Persekiotojais gali tapti ne tik patyrę nelaimingą meilę ar buvusią santuoką, tačiau, pavyzdžiui, ir tėvai savo vaikų atžvilgiu. Lietuvos žmogaus teisių centro 2021 m. duomenimis, persekiojimą patiria beveik kas dešimtas asmuo.

Persekiojimas jau seniai neapsiriboja tik socialiniu statusu ar lytimi. Itin palanki ir patogi terpė persekiojimui yra socialinė erdvė ir įvairios medijos platformos.

Ką daryti, kai toks intensyvus dėmesys gali pasirodyti ne tik nepageidaujamas, tačiau ir keliantis neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, o galiausiai ir realios grėsmės pavojų, ir ar turime efektyvių teisinių priemonių nuo tokių veiksmų apsisaugoti?, - kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė.

Persekiojimas (angl. stalking) bendriausia prasme yra suprantamas kaip į konkretų asmenį nukreiptas pasikartojantis, nepageidaujamas elgesys.

Baudžiamajame kodekse šios nusikalstamos veikos požymiai detalizuoti plačiau – persekiojimas suprantamas kaip veiksmai, kuomet prieš aiškiai išreikštą asmens valią ir neturint teisėto pagrindo atliekami sistemingi veiksmai, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ar darbą, ar mokymosi įstaigą arba buvo padarytas kitoks neigiamas poveikis jo socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai.

Nors Baudžiamajame kodekse ir anksčiau buvo numatyta nusikalstama veika, į kurią patekdavo ir persekiojimo požymių turinčios veikos (sistemingas bauginimas), tačiau persekiojimas, kaip toks, kriminalizuotas palyginus nesenai – 2021 metais.

2024 metais buvo registruotas šio straipsnio pakeitimo projektas, siekiant sugriežtinti atsakomybę ir kaip alternatyvią bausmę įtraukti laisvės atėmimą iki trejų metų.

Vis tik, susipažinus su pakeitimo įstatymo aiškinamuoju raštu matyti, kad prielaidos, lėmusios poreikį griežtinti atsakomybę, yra išimtinai susijusios su tuo, kad būtų išlaikomas Baudžiamojo kodekso, normų, sankcijų už nusikalstamų veikų padarymą nuoseklumas, tačiau ne su tuo, kad buvo atsižvelgta į plačiai paplitusį persekiojimo mastą visuomenėje, tokių veikų ištyrimą ir išnagrinėjimą teismuose ir atitinkamai įvertintas poreikis griežtinti atsakomybę.

Kaip persekiojimas vertinamas teismų praktikoje?

Pirmosios instancijos teisme nuo Baudžiamojo kodekso pakeitimo buvo išnagrinėtos 5 bylos, kuriose asmenys pripažinti kaltais dėl persekiojimo.

Neretu atveju su persekiojimu buvo padarytos ir kitos nusikalstamos veikos. Įvertinus šių teismų procesinių sprendimų medžiagą tampa akivaizdu, kad tam, jog būtų galima asmenį pripažinti kaltu, neteisėtus veiksmus patiriantis asmuo dar jų patyrimo metu turėtų juos fiksuoti sekančiai:

1) išsaugoti susirašinėjimą, skambučius, jei įmanoma, skambučius įrašyti, daryti ekranvaizdžius;

2) filmuoti, fotografuoti nepageidaujamus vizitus;

3) kuo plačiau apie patiriamus persekiojimo veiksmus pasakoti aplinkiniams, artimiesiems, kad prireikus jie galėtų ikiteisminiame tyrime ir teisme tokius veiksmus patvirtinti.

Vis tik, nors ir egzistuoja teismų sprendimų, kuriais asmenys yra pripažįstami kaltais dėl persekiojimo, tačiau derėtų nepamiršti keleto svarbių aspektų, viena vertus, apžvelgti teismų sprendimai neatspindi realios situacijos, kad nuo persekiojimo veiksmų nukenčia nemaža dalis asmenų, kurie bijo ar vengia kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, antra vertus, baudžiamojo poveikio priemonės vertintinos tik kaip paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), todėl neabejotina, kad egzistuoja nemažai atvejų, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai atsisako pradėti ikiteisminius tyrimus dėl galimo persekiojimo.

Taigi, persekiojimo veiksmus patiriantys asmenys ir toliau nėra apsaugomi nuo tokių prieš juos naudojamų veiksmų.

Kaip sąlyginę alternatyvą galima būtų įvardinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo numatytą galimybę gauti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, kuris skirtas apsaugoti smurto pavojų patiriančius asmenis, esant pakankamai rizikai, kad smurtas artimoje aplinkoje gali būti panaudotas.

Pagal įstatymo taikymo apimtį persekiojimo veiksmai galėtų patekti į smurto apibrėžimą (tyčinis psichinis poveikis, dėl kurio patiriama neturtinė žala).

Tokiu orderiu, be kita ko, persekiojimo veiksmus atliekantis asmuo gali būti įpareigojamas nesiartinti nustatytu atstumu, nebendrauti, neieškoti ryšių.

Vis tik, tokia alternatyva taip pat turi keletą trūkumų, pirma, toks orderis, jeigu ir būtų išduodamas, tai tik 15 dienų laikotarpiui, antra, orderis galėtų būti išduodamas tik artimoje aplinkoje gyvenantiems asmenims, tačiau į tokį apibrėžimą nepatenka nepažįstami arba mažai pažįstami ir tokius neteisėtus veiksmus atliekantys asmenys.

Taigi, įvertinus teisinę bazę apsaugos nuo persekiojimo klausimu matyti, kad ji nėra pakankama tam, kad visapusiškai galėtų apsaugoti nuo tokių veiksmų kenčiančius asmenis.

Juo labiau, kai persekiojimo veiksmai yra išplitę ne tik fiziškai, tačiau ir socialinėje medijoje, dar daugiau, peržengia artimos aplinkos rėmus.

Dažnai tokie neteisėti veiksmai ne visada yra pakankami baudžiamajam persekiojimui pradėti ar baudžiamąsias priemones pritaikyti.

Įvertinus šios veikos paplitimo mąstą ir siekiant apsaugoti asmenis, galėtų būti inicijuojami Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pakeitimai.

O būtent, numatant papildomus atvejus, kuriems esant galėtų būti išduodamas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, išplečiant asmenų, kurių atžvilgiu jis gali būti išduotas, ratą.

Atitinkamai, tikėtina, kad po to, jeigu jau konkretaus asmens atžvilgiu buvo išduotas tokio pobūdžio orderis ir jeigu persekiojimo požymių veiksmai nesibaigia ir yra kreipiamasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei bylai persikėlus į teismą, tokia orderio išdavimo aplinkybė būtų vertinama kaip papildoma pagrindžiant persekiotojo kaltę.