Pirmasis Lietuvos serijinis žudikas: Antanas Varnelis miegodavo šalia savo aukų, užkandžiavo prie žiurkių graužiamo lavono

A. Varnelis gimė daugiavaikėje šeimoje Telšių r., iš gimdytojų atėmus tėvų teises augo vaikų namuose Jurbarko r., mokėsi Gelgaudiškyje (Šakių r.) protiškai atsilikusių vaikų internate.

Mokėsi labai prastai, nuo mažumės ėmė vogti, rūkyti, gerti ir mušti silpnesniuosius (prieš stipresnius vaikus nė nebandydavo šakotis). 

Sulaukus 16 metų ir atsiradus baudžiamajai atsakomybei už vagystes, A. Varnelis buvo tiriamas psichiatrų. Jam buvo nustatyta įgimta silpnaprotystė ir lengvas protinis atsilikimas su asmenybės psichopatizacija. Tačiau jis buvo pripažintas pakaltinamu.

Pirmą kartą teisiant už vagystes buvo skirta lygtinė bausmė. Bet vėliau, 1988 m., kito teismo metu jau buvo skirta reali 4 metų laisvės atėmimo bausmė už daugybę vagysčių ir piktybinio chuliganizmo.

Į laisvę buvo paleistas anksčiau laiko – 1992-ųjų sausį.

Apsigyveno pas buvusį Šakių policijos viršininko pavaduotoją: kartu su broliu augino gėles, prižiūrėjo gyvulius. Bet vasaros pradžioje susipyko su šeimininko žmona ir buvo išvarytas. Po poros mėnesių jis pradėjo žudyti.

Nepavykęs išžaginimas ir pirmoji žmogžudystė 

Tiesa, dar prieš tai jis Gelgaudiškyje pabandė išžaginti iš parduotuvės einančią trylikametę. Patykojo jos miškelyje, per kurį jai reikėjo eiti, ir, grasindamas peiliu, liepė rinktis: mirtis ar pasimylėjimas.

Mergaitė pasirinko gyvenimą. Užpuolikas ją nurengė, bet išžaginti nepavyko dėl A. Varnelio organizmo problemų, nors ir ilgai bandė. Galų gale mergaitei pavyko pabėgti. Po to A. Varnelis ėmė valkatauti, bastytis po miškus ir kaimus.

Liepos 27 d. jis įvykdė pirmąją žmogžudystę. Tądien A. Varnelis atklydo į Bernotų kaimą (Šakių r.). Užėjo į pamiškėje esančią sodybą, kur gyveno 70-metis senukas.

A. Varnelis šeimininko pasiprašė pas jį pagyventi, bet šis neleido. Išvarytas jaunuolis susirado didelį pagalį ir netrukus vėl pasibeldė į sodybos duris.

Kai senukas jas atidarė, uždaužė jį pagaliu. Paskui pavalgė, susirinko kelis nors ko vertus daiktus, rado šiek tiek pinigų, išeidamas sodybą padegė.

Išvažiavo savo aukos dviračiu, tačiau jis buvo sugedęs, todėl greit jį metė. Vėliau, per apklausą sakė, kad senuką užmušė supykęs, kad šis neleido pas jį pagyventi.

Po to A. Varnelis keliavo pėsčiomis, nakvodavo apleistose sodybose arba sutemus įlįsdavo į kieno nors daržinę.

Dar du senukai

Rugpjūčio 18 d., jau atsibastęs į Telšių r., Feliksavo kaime jis pastebėjo vienkiemį, kurio kieme vaikščiojo senukas. Kai jis nuėjo į daržinę, A. Varnelis puolė į namą.

Virtuvėje pasičiupo dešrą, duonos ir cigarečių pakelį, paskui miegamajame ėmė ieškoti pinigų. Tuo metu grįžo šeimininkas, A. Varnelis griebė kambaryje buvusį kirvį ir ėmė kapoti senuko galvą. 

Senukas kurį laiką dar buvo gyvas, o A. Varnelis tuo metu baigė kratą, rado 12 tūkst. rublių, 10 gabaliukų muilo, į kuprinę įsidėjo antklodę ir seną radijo imtuvą. Tada išvažiavo nužudytojo mopedu, kurį vėliau metė prie Telšių.

Paskui A. Varnelis nusibastė į Šimkaičius Jurbarko r. Čia kurį laiką gyveno pas pažįstamus, už nakvynę ir maistą dirbo ūkio darbus. Bet galų gale susipyko su šeimininke, ši jį išvarė.

Tada A. Varnelis netoli Šimkaičių nusižiūrėjo atokią sodybą. Spalio 31-osios naktį įlindo į daržinę, pernakvojo. O švintant pamatė į kiemą išėjusį 86 metų šeimininką.

Puolė prie jo apsiginklavęs kirviu, kurį pasičiupo kieme. Po keleto smūgių kirvio pentimi senukas parkrito, tačiau dar buvo gyvas. A. Varnelis jam dar kelis kartus smogė, leisgyvį nutempė į tvartą. Tada apieškojo namus – rado laikrodį ir 5 tūkst. talonų. Po to sėdo valgyti bulvių, kurias virti buvo pradėjęs sodybos šeimininkas.

Tą pačią dieną dar gyvą senuką tvarte surado atvažiavę giminaičiai. Po savaitės jis mirė ligoninėje.

Guolis šalia graužiamo lavono

Lapkričio pradžioje A. Varnelis atkeliavo į Kelmės r. Pluskių kaime įlindo į senutės daržinę, pernakvojo. Stebėdamas sodybą įsitikino, kad senutė gyvena viena.

Kai 68 metų šeimininkė atėjo į daržinę, A. Varnelis užmušė ją kirviu. Lavoną paslėpė po šiaudais. Manoma, kad jis kurį laiką pagyveno šalia žiurkių graužiamo lavono – greta rastas jo guolis, pilnas nuorūkų ir maisto likučių. 

Namuose rado maisto ir putojančio vyno – čia pat vietoje pavalgė ir atsigėrė. Grobis, kaip visada, buvo menkas: kvepalai, plaukų lakas, kavos malimo mašinėlė ir pan. 

Lapkričio 19 d. A. Varnelis bastėsi jau po Šiaulių r. Fermoje prisigėręs su vietos darbininkais ėjo keliuku, ties Raudėnais pamatė neblaivų vyrą, besistumiantį mopedą. Kelis kartus kietu daiktu smogė jam per galvą, bet šis sugebėjo pabėgti palikęs mopedą. A. Varnelis juo ir nuvažiavo.

Kai važiuoti nusibodo, sustojo prie sodybos Šluotiškių kaime ir pernakvojo daržinėje. Ryte pamatęs 68 metų šeimininkę, trenkė gelžgaliu jai per galvą. Iš namo pagrobė 6 tūkst. talonų.

O moteris liko gyva – ją rado iš darbo grįžęs sūnus, greitoji pagalba buvo iškviesta laiku.

Senutės ruošėsi metinėms

Gruodį A. Varnelis atsibastė į Raseinių r. „Pinigai jau buvo pasibaigę, tai ieškojau vienkiemio su senukais, kuriuos galėčiau užmušti.

Ėjau miškais ir laukais, Raseinius aplenkiau iš tolo. Nakvojau daržinėse arba miške prie laužo. Pagaliau pamačiau vienkiemį, kurio kieme vaikščiojo senutė.

Vėliau pažiūrėjęs pamačiau dar vieną senyvą moterį. Tada jų nepuoliau, nes norėjau įsitikinti, kad daugiau ten niekas negyvena. Kai sutemo, jau buvau įsitikinęs, kad gyvena tik dvi senutės.

Susiieškojau tokį medinį pagalį su metaliniu antgaliu ir laukiu: senutės turėjo eiti šerti gyvulių. Moteris atidarė tvarto duris ir įjungė šviesą. Aš iš užpakalio smogiau tuo strypu jai per galvą. Ta nugriuvo ir pagalvojau, kad jau negyva.

Užgesinau tvarte šviesą ir nuėjau prie namo. Tada moteris tvarte pradėjo rėkti, tai man teko sugrįžti ir užtvoti dar porą smūgių. Tempdamas ją į tvartą girdėjau, kad dar kvėpuoja, bet nieko daugiau nedariau – vis tiek ji turėjo numirti. Uždariau tvarto duris ir užrėmiau basliu dėl visa ko.

Prie namo gal 10 minučių laukiau, kol išeis antroji senutė. Per langą pamačiau, kaip ji verda kiaulėms viralą. Kai sudaviau kelis smūgius, ir jau tada nukrito. Ją tempiau į sandėliuką, durų neuždariau, nes supratau, kad ji negyva“, – per apklausą pareigūnams pasakojo A. Varnelis.

Name žudikas rado 15 tūkst. talonų, du laikrodžius, nuo vienos nužudytosios pirštų numovė du žiedus. Išsivirė kavos, kiaušinių. Išgėrė „šampano“, prigulė lovoje.

Pailsėjęs susirinko dešras, išlipo per langą, kad durys liktų užrakintos, ir iškeliavo į Kauno r.

Beje, tyrimo metu paaiškėjo, kad A. Varnelis ne toks kvailas, kaip buvo manoma. Paskutinių žudynių vietoje pareigūnai rado apdegusią pirštinę – buvo manyta, kad A. Varnelis bandė padegti namą.

O vėliau paaiškėjo, kad norėdamas rūkyti ir neradęs degtukų jis sudaužė elektros lemputę, prie laidų prikišo pirštinę, o kai ji užsiliepsnojo, nuo jos prisidegė cigaretę. 

Abi senutes Keryvų kaimo sodyboje gruodžio 5-osios rytą rado pienovežio vairuotojas ir pieno surinkėja. Abiem buvo sulaužytos kaukolės. Vyresniosios (gim. 1900 m.) lavonas buvo suvyniotas į antklodę ir padėtas sandėliuke. Jos marti (gim. 1924 m.) rasta tvarte. Moteris dar buvo gyva, bet paskui mirė ligoninėje.

Paaiškėjo, kad moterys ruošėsi sūnaus ir vyro mirties metinėms, todėl namuose buvo pinigų ir alkoholio.

Didžiulė operacija tęsėsi 12 dienų

Tuo metu pareigūnai pagaliau sujungė visas šias žmogžudystes į vieną tyrimą, jam vadovauti ėmė centrinis policijos aparatas Vidaus reikalų ministerijoje.

Gruodžio 9 d. per spaudą ir televiziją buvo išplatintos A. Varnelio nuotraukos, nurodytos jo žymės (jis buvo gausiai išmargintas kalėjimo tatuiruotėmis). Žmonių buvo prašoma jokiu būdu nebandyti jo sulaikyti patiems ir iškart pranešti policijai.

Tą pačią dieną iš Vidaus reikalų ministerijos į įvairius šalies rajonus išvyko devynios operatyvinės grupės. Jos su vietos policija, rinktine „Aras“ ir vidaus kariuomene (vėliau ji reorganizuota į Viešojo saugumo tarnybą) krėtė apleistas ir neapleistas sodybas, šukavo miškus ir t.t.

Policijos vadovybė šioms grupėms pasakė, kad „galit negrįžti, kol nerasite to maniako“. Pareigūnai sakė, jog tai jau ne žmogus, o vilkas.

Operacijos mastas buvo didžiulis. Pavyzdžiui, gavus žinią, kad maniakas neva pastebėtas Gelgaudiškyje, buvo patikrinta visa gyvenvietė ir visi pastatai poros kilometrų spinduliu. Tąsyk policininkai sakė, jog nekrėsti liko tik viršaičio ir klebono namai.

Šukuojant miškus Šakių r. pareigūnai aptiko netikėtą dalyką – miško gilumoje daugybę metų gyvenantį atsiskyrėlį. Bet A. Varnelio rasti nepavyko. Jis sučiuptas tik gruodžio 21 d.

Tądien jis atsibastė į Muniškių kaimą Kauno r. Čia jis kaipmat užmezgė ryšius su vietiniais girtuokliais, nupirko degtinės ir ėmė su jais lėbauti vienos moters namuose.

Tačiau jį, slampinėjantį po kiemą, atpažino vaikai – 12 ir 14 metų broliukai pastebėjo, kad nepažįstamasis labai panašus į nusikaltėlį, kurio nuotraukas rodė televizija ir spausdino laikraščiai.

Kad būtų tikriau, jie iš namų atsinešė laikraštį su A. Varnelio nuotrauka. Įsitikinę, kad tai tas pats žmogus, vaikai apie tai papasakojo savo dėdei. Pastarasis su kaimynu nuskubėjo į girtuoklių namą ir prirėmė A. Varnelį prie sienos. Jis dar bandė išsisukinėti, bet apgauti vyrų jam nepavyko.

Kol atvažiavo iškviesti policijos pareigūnai, kaimo vyrai jį kaip reikiant išvelėjo.

Prieš Naujuosius Metus buvo pasklidęs gandas, kad A. Varnelis pabėgo iš tardymo izoliatoriaus. Žmones kaimuose vėl apėmė baimė, bet paaiškėjo, kad tai tik tuščias gandas.

Gėrė pieną ir juokėsi

Kaip pasakojo tyrime dalyvavę pareigūnai, po sulaikymo A. Varnelis „gėrė pieną ir juokėsi, kalbėjo taip lyg būtų nusukęs galvas vištoms, o ne žmonėms“. Pasak pareigūnų, jei nebūtų sučiuptas, būtų toliau žudęs, nes jam tai atrodė normalus pragyvenimo šaltinis.

Paklausus ar nepagalvodavo, kad užuot nužudžius buvo galima senelius tik sumušti, surišti, atsakė: „Ne“.

– Ir vis dėlto, kodėl juos reikėjo žudyti?

– Nebuvo iš ko maitintis, pinigų reikėjo.

– Bet juk dėl to nebūtina žudyti?

– Nežinau.

– Gal malonumą jautei?

– Ne. Jokio malonumo nejaučiau. (Tai pasakęs nusijuokė – A.G.)

– Kuo užmušdavai?

– Pagaliais... Su geležim.

– Ar būnant tuose namuose lavonai nekeldavo pasibjaurėjimo, baimės ar pan.?

– Aš į juos nežiūrėdavau. Aš ne kambary, kitur būdavau: nužudžiau, nutempiau...

– Visa tai darydamas turbūt pagalvodavai, kad kada nors įkliūsi?

– Aš pagalvojau: nėra gyvenimo laisvėje, niekur. Aš pagalvojau: ai, kalėjime neprapulsiu.

– Bet už tokius dalykus gali kalėjimu neatsipirkti.

– Tai aš suprantu.

– Vadinasi, tau visiškai į viską nusispjauti? Teisingai suprantu?

– Teisingai.

Buvo įtariama, kad A. Varnelis nužudė dar vieną žmogų. Manyta, kad Šiauliuose, landynėje, jis užmušė benamį. Tačiau šitos žmogžudystės A. Varnelis nepripažino, ji nebuvo įrašyta į kaltinimą.

A. Varnelis prisipažino dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų, išskyrus bandymą išžaginti mažametę. 1994 metų vasario 1 dieną Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujant teisėjui Vytautui Greičiui, baigė nagrinėti bylą. Ir pripažino A. Varnelį kaltu dėl šešių žmonių nužudymo, dviejų pasikėsinimų nužudyti, mažametės išžaginimo, plėšimų, vagysčių. Jam skirta mirties bausmė. A. Varnelis sušaudytas Lukiškių kalėjime 1994 m. rugsėjo 28 d.