Plokščiadugnių burvalčių epochos atspindžiai

Istorikų bei laivybos entuaziastų dėka dabar galime pamatyti tų senovinių laivų plaukiojančias kopijas, ir medinių burvalčių laivynas yra tarsi iš naujo prikeltas svarbiausio pamaryje amato - žvejybos - paveldas.

Be jo Mažoji Lietuva neįsivaizduojama, todėl skaitytojams siūlome bent trumpai susipažinti su išties žadą atimančia pačių burvalčių konstrukcija, jų istorija.

Praleido raidę

Pradėkime nuo sąvokų problematikos iškėlimo. Dar tarpukariu į Kuršių neriją atvykę Didžiosios Lietuvos žurnalistai kurėnus klaidingai vadino ir baidokais, ir barkasais. Pavadinimas „kurėnas“ įsitvirtino tik XX a. antrojoje pusėje. Dėl jo kilmės esama dviejų versijų, kurios neprieštarauja viena kitai.

Plokščiadugnės valtys istoriškai vieno pavadinimo neturėjo. Jis priklausė nuo to, kokį žvejyboje tempiamą tinklą naudojo: bradą, kiudelį ar korną (kurninį tinklą). Būtent tinklo pavadinimas diktavo, kaip vadinti burvaltę: bradine, kiudeline arba kurnine, t. y. kurėnu. Ta pati burvaltė galėjo būti vadinama ir kurėnu, ir kiudeline valtimi: viskas priklausė nuo to, kokį tinklą tempė.

Yra ir kita kurėno pavadinimo kilmės versija, kuri susijusi su vokiškuoju Kuršmarių burvalčių pavadinimu Kurenkahn: Kuren - kuršių, Kahn - valtis. Kitaip tariant - kuršvaltė (dar ir dėl to, kad Kuršių mariomis plaukioja).

Geografas, akademikas Vytautas Gudelis įsitikinęs, jog nuo to ir kilo kurėnų (kuršių) burvaltės pavadinimas. Mokslininkas savo laiku siūlė oficialiai pavadinti šiuos laivus kuršėnais.

„Tačiau spausdinant atsitiko, kad buvo padaryta korektūros klaida ir vietoje “kuršėno„ tekste atsirado “kurėnas„. Šis klaidingas pavadinimas kažkodėl greitai prigijo“, - 1998 m. parašytoje savo knygoje „Lietuvos įjūris ir pajūris“ pikantiškos istorijos detales atskleidė mokslininkas.

Kad ir kaip ten buvo, dabar didžiąsias burvaltes mes vadiname kurėnais, o mažesniąsias - venterinėmis valtimis.

Kuršių nerijos autochtonai kuršininkai statė nevienodo dydžio burvaltes. Didžiausios buvo kiudelvaltys (vok. Keitelkahn) ir siekė 14 metrų ilgį, turėjo didžiausią burių plotą, o įgulą sudarė 2-3 žvejai. Tik šie laivai galėjo tempti po vieną visą keliolikos metrų ilgio tralą.

Lengvesnės kurninės valtys (vok. Kurrenkahn, ir šis pavadinimas nesusijęs su Kuren, reiškiantį kuršius) dreifuodamos po dvi tempdavo trisienius kurninius (korno) tinklus, kurių ilgis - 240-300 metrų, o pačios burvaltės - 11-12 metrų ilgio.

Bradinis tinklas - vienasienis su dviem sparnais ir maišu tarp jų: tokį, panašiai kaip kurėnai, tempdavo dvi iki 11 metrų ilgio bradinės valtys (vok. Braddenkahn). Jomis žūklauta seklesniuose vandenyse.

Panašios į kurėnus, tik mažesnės ir skirtos statomiesiems tinklams statyti - venterinės burvaltės. Dar buvo ungurinės valtys: vienintelės - neplokščiadugnės ir turėjusios kilį, nes plaukiojo priekrante, reikėjo greitai apžiūrėti tinklus, gaudykles.

Plukdomos daržovės - jau daržovinė valtis. Būta ir savotiškų irklinių 5-7 m ilgio burvalčių, vadintų timbrinėmis. Marių vandenis tranzitu skrosdavo ir Nemuno vytinės, reizinės, baidokai.

 Šioje 1951 m. Ericho A. Klaucko tapytoje drobėje matyti kuršvaltės rausvomis burėmis (yra ir filmuota prieškario medžiaga). Spėjama, jog tokia spalva - dėl naudoto impregnanto, ąžuolo ar juodalksnio žievės nuoviro.

Autento kazusas

Kuršių marių burvalčių istoriją tyrinėjantys žmonės iki šiol neturi vienos nuomonės, ar XIX-XX a. ikonografijoje matomų kurėnų išvaizda, konstrukcija yra nepakitusi nuo seniausių laikų, siekiančių viduramžius, ar ji perimta iš olandų XVII-XVIII a.

Anot klaipėdiečio istoriko dr. Juliaus Žuko, paskutinysis Ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas XVI a. pirmoje pusėje siekė paspartinti antrojo savo valstybės jūrų uostamiesčio Mėmelio (Klaipėdos) plėtrą. Tokiu būdu nuo 1540 m. kunigaikščio paskatinti Klaipėdoje ėmė kurtis olandų pirkliai, laivininkai ir laivų statytojai.

„Mokslininkai sutaria, kad mūsų Kuršių marių plokščiadugnių laivų bortų šonuose esančios šliūžės yra olandų išradimas. Be šliūžių laivas plokščiu dugnu plaukti negali pučiant šoniniam ar priešpriešiniam vėjui, jį neštų skersą vandeniu. Į pelekus panašios šliūžės leidžia plaukti norima kryptimi. Manoma, kad Kuršių nerijos bei rytinio pamario laivadirbiai apie XVII-XVIII a. būtent nuo olandų nusižiūrėjo tobulesnę, efektyvesnę burvalčių konstrukciją. Tad labai sunku atsakyti į klausimą, ar ji galėjusi būti kad ir viduramžiais, Ordino laikais“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Klaipėdos universiteto rektorius emeritas, akademikas Vladas Žulkus.

Tačiau kyla esminis klausimas: kokiais laivais plaukiojo vietiniai iki olandų laivadirbių įsikūrimo Mėmelyje? Aplinkybė, kad su šiuo miestu dėl prekių ir kitokių būtinų poreikių nuolatinius kontaktus turėję Kuršmarių žvejai galėjo susipažinti su olandų laivadirbiais, kurie ir „patobulino“ kuršvaltes, yra gana tikėtina.

„Bet esama kito niuanso: jei viduramžiais nebuvę tokios konstrukcijos laivų mariose, tai kokie buvo? Elementarios kilinės valtys su irklais? Man neduoda ramybės vienas niuansas: pamaryje nebuvo uostelių, molų, krantas - seklus, todėl su kilinėmis valtimis turėję būti labai nepatogu priplaukti, ištempti laivelį. Plokščiadugnės burvaltės lengvai užslysta seklioje pakrantėje. Net mano šviesaus atminimo tėvas, pirmasis 2001 m. pastatyto kurėno “SüD.1„ kapitonas Romaldas Adomavičius kiek abejojo olandiškąja istorija ir svarstė, kad panašios burvaltės galėjusios skrosti marias dar XV a. Tada pirmą kartą ir paminėti marių laivai“, - „Vakarų ekspresui“ teigė Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, „SüD.1“ kapitonas Romualdas Adomavičius.

Dabar Kuršmarėmis plaukioja trys pagal senus brėžinius ar realų pavyzdį pastatyti kurėnai. Seniausias, bet greičiausiasis - „NID.1ZL“ („Kuršis“), kuris statytas 1992 m. nidiškio Eduardo Jonušo (jį konsultavo garsieji broliai Sakučiai iš Pilkopės) ir Henriko Mališausko. Didžiausias ir turintis trijų tipų bures bei gafelį - rytinio kranto Šturmų kaimo pasididžiavimas „Sturm. 1“ (2006 m. pastatė šilutiškis laivadirbys Simas Knapkis).

2001 m. Švėkšnos laivadirbys Vaidotas Bliūdžius ir R. Adomavičius (1953-2019 m.) pagal originalų pavyzdį pastatė „SüD.1“, kuris 2019 m. tragiškia nuskendo mariose, bet po kelerių metų buvo restauruotas ir vėl skrodžia vandenis.

Tragiškai 2019 m. nuskendęs ir vėl prikeltas naujam gyvenimui bei plačiąsias marias skrodžiantis Lietuvos jūrų muziejaus kurėnas „SüD.1“.

Plaukiojantys rūmai

Iš pažiūros archajiškas, paprastas kurėnas turi per 30 specifinių jo dalių ir padargų pavadinimų, kurie - labai iškalbingi.

Sakoma, kad žvejams burvaltės būdavusios tarsi plaukiojantys namai, tačiau galima pajuokauti, jog tai buvę visi karalių rūmai. Burvaltės paskuigalyje (vairininkui atsisėsti skirta vieta) yra pasostė, už jos - erdviausioji laivo dalis - rūmas, už jo ties stiebu - tarp valties šonų prikalta stora lenta, vadinama sosta. Yra ir pamenė.

Kerbas, dūlė, dulskylė, kulnis, kumbras, staibas, arda, bliktis, pelenė, šėtra, burvilkis, fokas, špritkartė, bimsas, šatiliai, špantai… Žvejui tai buvo įprasti terminai, o besidominčiam burvaltėmis derėtų žinoti bent keletą specifinių pavadinimų.

Pavyzdžiui, bortų šonuose esančios šliūžės neretai klaidingai „pelekais“, „sparnais“ pavadinamos, vairalazdė - tai elmentas, vandenyje esanti ir elmentu sukiojama vairo dalis - oderė, o burvaltės priekyje esantis išsikišęs pirmgalys - ragas, po juo yra įvairiems žvejo daiktams susidėti skirta „spintelė“ - paragė. Bures, kai jos išsausėdavo, šlapindavo specialiu ilgu samčiu, vadinamu burpiliu, o susikaupusį vandenį iš laivo semdavo pilta.

Plokščias burvaltės dugnas leido ne tik plaukioti sekliose vietose, bet ir švartuoti laivą be jokio uosto ar molo, tiesiog marių pakrantėje. Nidos (Purvynės) vaizdas XX a. pirm. pusėje. Deniso NIKITENKOS archyvo nuotr.

Be kita ko, tuose „rūmuose“ yra ir nedidelė paslaptis - tai dvigubas dugnas. Kurėne vaikštoma ant taip sudėtų lentų (tilių arba tiliaudų), kad jos lengvai išsiima: po šiomis yra ertmė, kurioje paprastai teliuskuoja vanduo. Valties dugnas, kad ir kaip gerai impregnuotum medieną derva, vis viena praleidžia vandenį, todėl dedamos tiliaudos.

Ertmėje po jomis laikydavo sugautas gyvas žuvis. Ten pat paprastai būna ir speciali vieta laužui užkurti: sudėti akmenys arba plytos. Nuėmę tiliaudas žvejai galėdavę užsikurti ugnį, pasigaminti karšto maisto, tačiau tai dėl oro sąlygų pavykdavę ne visada. Pagrindinis maistas - žuvys, o jei nėra laiko ir galimybių jų termiškai apdoroti šios būdavo vytinamos vėjyje ir saulėje. Tai lemdavo, kad dėl netinkamai paruošiamo maisto burvaltėje kuršininkai itin dažnai užsikrėsdavo parazitinėmis kirmėlėmis žuviniais kaspinuočiais.

Iš lino arba lino bei medvilnės audinio siūdintos burės neretai taip pat būdavusios ypatingos: dailininkų XIX pab. - XX a. vid. piešiniuose, prieškarinėje filmuotoje dokumentikoje, nuotraukose matyti, jog kai kurie kurėnai turėdavę rusvos, rausvos, o ne baltos ar pilkšvos spalvos bures.

Manoma, jog skrupulingesni žvejai nepatingėdavo jas impregnuoti siekdami apsaugoti nuo puvimo, pelėsio. Tai būdavo daroma su ąžuolo arba (ir) juodalksnio žieve, kurių nuoviras pasižymi antiseptinėmis savybėmis (spėjama, kad pridėdavo ir tam tikrų žolelių, pvz., sidabražolės šaknų). Burių medžiagą lėtai virindavo, paskui lėtai aušindavo ir skalaudavo, ir audinys įgaudavo rusvą atspalvį.

XX a. pirmojoje pusėje kurėnams (kaip burlaiviams garlaiviai) iššūkį metė motorinės valtys, dorės. Sovietmečiu medinį laivyną visiškai išstūmė metaliniai, motoriniai vadinamieji botai, kuriais ir XXI a. plaukiojama statyti tinklų.

Kuršvaltės statyba 1940 m. nuotraukoje. Patyrę meistrai laivą pastatydavę per mėnesį, jo nuleidimas į vandenį būdavęs pažymimas ypatinga ceremonija su ąžuolo lapų vainikais, girliandomis.  Iliustracija iš 1995 m. W. Jaegerio knygos „Fischerkähne auf dem Kurischen Haff“.