Poreikis žaisti užprogramuotas mūsų genetikoje

Turbūt nerasime žmogaus, kuris užaugo nežaidęs. Ir kiekvienas jų, ko gero, pasakytų, kad žaisti visada yra smagu ir kad žaidimas suteikia daugybę gerų emocijų. Ar poreikis žaisti yra įgimtas, kodėl jis svarbus, kada žmogus jau nebežaidžia ir ar žaidimai yra tik vaikystės palydovai, „Sveikata“ paklausė Kretingos rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės pagalbos tarnybos psichologės Vikos Gridiajevos.

„Laisvas žaidimas – tai absoliučiai natūrali žmogaus vystymosi sudedamoji dalis. Beje, žaisti būdinga ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Poreikis žaisti užprogramuotas mūsų genetikoje, tačiau žaidimas, kurį sukuriame, – sociokultūrinis reiškinys, besikeičiantis kiekvienoje kartoje“, – paaiškino V. Gridiajeva, kurios pastebėjimu, žaidimo prasmė ir produktyvumas – nenuginčijami, kadangi žaidžiant išsiskiria oksitocinas – geros savijautos cheminė medžiaga, mažinanti stresą, skatinanti augimą ir gijimą, gerinanti smegenų vystymąsi. Bendras žaidimas stimuliuoja smegenų sritis, atsakingas už agresyvaus elgesio kontroliavimą.

"
Psichologė Vika Gridiajeva: „Kuo mažiau dėmesio skirkime žaislams. Dažnai tenka matyti vaikus, kurie turi naujausius žaislus, bet nemoka jais žaisti... Tad linkiu mūsų vaikams žaidimų partnerių, kurie vadinasi mama ir tėtis.“

Žaidimo vaidmuo: nuo lavinimo iki problemų sprendimo

Anot psichologės, žaidimas lavina mus kognityviškai: gerėja dėmesys, atmintis, įgūdžiai spręsti problemas, auga kūrybiškumas, kritinis mąstymas.

Per žaidimą vaikas turi galimybę kurti saugų santykį su pasauliu, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Tarkim, kiekvienas mūsų, kurie augino vaikus, žino, kad vienas pirmųjų gana ryškių vaiko žaidimų – numesti daiktą, kai vaikas kelis sykius kartoja tą patį veiksmą. „Toks paprastas reiškinys, kaip daikto mėtymas, jau yra socialinio žaidimo pradžia: vaikas tyrinėja gravitaciją, veido išraiškas, kas bus, ar visada, kai šaukštas nukris, mama ką nors pasakys ir panašiai“, – paaiškino V. Gridiajeva.

Žaidimas gali būti vienas būdų padėti vaikui išspręsti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, adaptacijos darželyje sunkumus, galima padėti spręsti žaidžiant „slėpynes“. „Sakykim, vaikui sukaks 2 metai ir rugsėjį jis pradės lankyti darželį, bet jau dabar žaidžiant galima pradėti kurti vaikui neuronų jungtis, kurios padėtų sukurti reikšmę: mamos / tėčio nėra, o po kurio laiko mama / tėtis yra.

Tik nereikia nuo vaiko slėptis kur nors toli, kad nesukeltume jam nerimo, o vaikui jus suradus – suteikti begalinį džiaugsmą, nuostabą ir patvirtinimą „tu mane radai“. Tai suteikia vaikui galios pojūtį“, – kaip galima padėti vaikui žaidžiant, kalbėjo specialistė.

Jos teigimu, vertinant žaidimą kaip edukaciją, vaikai geriau įsisavina pasaulio tiesas per žaidimą, kuriame patys dalyvauja: tarkim, vaikai, kurie jaudinasi dėl būsimo vizito pas gydytoją ar odontologą, patys pažaidę gydytojais su tėvais, nusiramina.

Žaidimu taip pat galima spręsti ir drausmės problemas: pavyzdžiui, brolių ir seserų tarpusavio santykiai taisosi, kai šeima žaidžia stalo žaidimus drauge, prisitaikę prie mažiausio šeimos nario poreikių, o dėl bendrų pozityvių drauge patirtų emocijų gilėja ryšys.

„Žaidimas pasitarnauja ir kaip įrankis vertinti situaciją. Mes, pagalbos specialistai, dirbantys su pačiais mažiausiais, kito įrankio dažnai ir neturime, tačiau žaidimas – vienas įrankių ir tėvams. Dažnai konsultacijose buvoja vaikų, kurie skundžiasi tarpusavio santykiais su broliais ar seserimis, o tėvai gyvena kitoje realybėje, galvodami, kad viskas yra gerai.

Tad šeima iškeliauja su namų darbais – sužaisti drauge „Monopolį“ nuo pradžios iki pabaigos. Ir kitoje konsultacijoje tėvai dalijasi: vienas vaikų nuolat rėkia, nori keisti taisykles, kitas – nusileidžia, kramto nagus ir t. t. Ir čia tik 30 minučių trukmės pastebėjimai per laiką, praleistą drauge.

O kaip žaidime, taip ir gyvenime – panašūs elgesio modeliai ir problemos išlieka“, – V. Gridiajeva neslėpė, kad šiandien labai didelė dalis tėvų nepažįsta savo vaikų dėl šių dienų gyvenimo stilistikos: bėgame, lekiame, visur skubame, mažai skiriame laiko sustoti ir ką nors nuveikti drauge – auginant vaikus kažkodėl orientuojamasi į vaikų įspūdžius ir patyrimus, sudarant galimybę keliauti, buvoti žaidimų kambariuose, bet mažai skiriama laiko ir dėmesio tiesioginiam bendravimui.

Žaidimas tinka atsipalaidavimui ir emocijų reguliacijai, per žaidimą galima patenkinti savo poreikius, žaidimas padeda ugdyti socialinę atsakomybę ir, anot psichologės, žaidimo funkcijų sąrašas tikrai ne baigtinis. Kas nutinka, sutrikdžius žaidimo raidą

Dažnai būna, kad tėvai, kiti vaiko aplinkoje esantys suaugusieji tarsi slopina poreikį žaisti: „pasitrauk“, „ netrukdyk“, „ramiai pasėdėk“ ir panašiai. Kyla klausimas, ar reikia su vaiku žaisti kartu ir kokią vertę tai sukuria?

V. Gridiajevos teigimu, augant vaikui, keičiasi ir jo žaidimai: iš vaiko, kuris tiesiog tyrinėja reiškinius, daiktus ir žmones, jis tampa aktyviu stebėtoju, vėliau mažylis išmoksta žaisti vienas pats, ir tai vadinama pavieniu žaidimu.

Po jo seka paralelinis žaidimas, kurį dažniausiai matome lopšelio grupėse, 3–4 metų vaikams reikia ir kitų vaikų, o štai 5–6 metų vaikai jau žaidžia bendradarbiavimo, simbolinius žaidimus. Panašiu metu atsiranda mintiniai, fantazijų žaidimai. „Jei kuri nors žaidimo raida trikdoma, sustoja visa raida.

Ir tokių vaikų – apstu. Didžiausias iššūkis, sakyčiau, yra dirbtinis laisvojo žaidimo pakaitalas – ekranai. Jei mes dar nevaikštantį vaiką vietoje žaidimo su juo pasodiname prie ekrano, jis nebeturi prasmės ieškoti stimulų, taigi stoja jo motorinė, dėmesio ir kalbos raida. Ir ši sunki realybė matyti ikimokyklinėse ugdymo įstaigose – vaikų savarankiškumo, kalbos, socialiniai ir emociniai įgūdžiai prastėja“, – konstatavo psichologė, akcentuodama, kad žaidimas – viena vaikų meilės kalbų.

Jei vaikas mums atnešė kamuolį, jis tarytum sako „ar tu mane myli, pažaisi su manimi?“, o suaugusieji dažnai atsisako žaisti drauge, nes išgirsta tik vieną klausimo dalį. „Jei mes dažnai atstumiame vaikų kvietimus žaisti drauge, jie praranda priklausymo ir bendrystės jausmą, nukenčia jų savivertė, pasitikėjimas savimi, atsiranda „nepaaiškinami“ pykčio priepuoliai, regresas.

Ir šie vaikai nebeina pas mus – atranda pakaitalą, ieško, kur jie gali jaustis priklausantys, su kuo tapatintis. Ir jei atsigręšime į paauglius, pamatysime, kur jie tai randa: gatvėje, gaujose, kompiuteriniuose žaidimuose, lošdami ir pan.“, – žaidimo drauge svarbą apibūdino pašnekovė.

Išaugame žaislus, bet ne žaidimą

Kada gi baigiasi poreikis žaisti, ar žaidimas – tik vaikystės palydovas? Anot V. Gridiajevos, mūsų visuomenėje žaidimas yra stigmatizuojamas, mes net kasdienėje kalboje dažnai vartojame tokius pasakymus, kaip „nežaisk kaip mažas vaikas, padaryk ir viskas“, „užsižaidei čia“ ir pan. Taip pat nenatūralią įtaką žaidimams daro gajūs stereotipai: ką turi žaisti mergaitės, o ką – berniukai. „Ir galime labai rimtai pakenkti vaikui, jei aiškinsime, kad „berniukai nežaidžia su lėlėmis“.

Pažįstu begales berniukų, kurie darželyje žaidė su mergaitėmis „namais“, ir dėl to buvo gėdinami, tad kur kas anksčiau nustojo žaisti, – V. Gridiajeva pastebėjo, kad laisvas, kūrybinis žaidimas yra nykstantis reiškinys. – Daug kas iš dabartinių trisdešimtmečių galėtų drąsiai pasakyti, kad „mano laikais mes dar ketvirtoje klasėje žaidėme su barbėmis / mašinėlėmis“, o dabar atrasti pradinuką, kuriam būtų įdomūs tokie žaidimai, – sunku. Atvirkščiai, – savo bendraamžių jis būtų laikomas „nepakankamai brandžiu“.

Psichologė pripažino: žaidimas keičiasi su technologijomis, vis daugiau atsiranda skambančių, kalbančių žaislų, todėl ir daugėja vaikų, kurie mažai kalba, kuria. „Gerbiu technologinius pokyčius, tačiau tėvams patariu leisti savo vaikams žaisti su tyliais žaislais ir neleisti nuskęsti virtualiuose žaidimuose“, – sakė ji, akcentuodama, kad, jeigu norime išsaugoti vaikuose žaidybiškumą, turime jį skatinti, o ne slopinti.

Apibendrinama psichologė teigė viena – per gyvenimą didžioji dalis žmonių išauga žaislus, tačiau ne žaidimą: „ Tik suaugusieji mėgsta būti „suaugėliški“ ir kartais tai vadina pomėgiu, laisvalaikiu ir pan. Žaidimai, kuriuos žaidėme vaikystėje, – evoliucionuoja, arba „slepiasi“ po socialiniai priimtinomis žaidimų išraiškomis – kolekcionavimu, sportu, meninėmis veiklomis, teminių švenčių organizavimu, anekdotų pasakojimais, šokiais ir pan.

Noriu skleisti žinią – žaidimai būdingi ir reikalingi visuose gyvenimo etapuose. Jie padeda keistis, priimti drąsesnius sprendimu, labiau save vertinti, gerinti humoro jausmą, plečia streso įveikos įrankius.“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder