Povilą Gaidį prisimenant (3)

Atsisveikinome su režisieriumi, pedagogu, teatro ir kino aktoriumi, ilgamečiu Klaipėdos dramos teatro vadovu, Klaipėdos kultūros magistru Povilu Gaidžiu (1937-2021).

Jo kolegos, mokiniai, kultūros ir meno gerbėjai dalijosi gražiausiais prisiminimais ir fotografijomis, atskleidžiančiomis šviesaus atminimo P. Gaidžio asmenybę - nuoširdžią, jautrią, kūrybingą, sąmojingą. Pervertėme ir mes dienraščio „Vakarų ekspresas“ archyvus, kuriuose - gausu P. Gaidžio fotografijų ir citatų. Tad dalijamės vaizdais ir paties šviesaus atminimo Povilo mintimis.

Apie Gaidžio pavardę

"Esu patenkintas, kad gavau tokią gražią, skambią, lietuvišką pavardę. Tik vaikystėje dėl jos kentėjau: vaikai erzindavo, prašydavo pagiedoti. Tada sielodavausi, pavydėdavau, kad kiti turi normalias pavardes, o aš - paukštišką...

Viena paguoda, kad mokyklos suole sėdėjau kartu su... Vėžiu. Guosdavausi, kad Vėžio pavardė - dar blogiau. Toks nemielas padaras, agresyvus, su negražiomis žnyplėmis... O gaidys - nors ir ne skrajūnas, bet gražus, švarus, šeimyniškas paukštis. Jis kaip koks sultonas visada turi haremą vištų..."

Apie vedybas ir meilę

„Kartais aš kaip tas Šekspyro Otelas sušunku: “O Dieve, kodėl aš vedžiau?!„ Vieną kartą buvau išėjęs iš namų dviem valandoms. Kad parodyčiau, jog nebegaliu kentėti. Aš netikiu meile tiu tiu tiu... Rimta meilė gimsta iš vidinių konfliktų, iš tarpusavio kontrastų. Kažkas yra pasakęs: “Meilė - tai neapykanta, kai nekenti ne žmogaus, o to, kas jame bloga."

Apie žmoną

„Kai jau abu atvažiavome į Klaipėdą, nelengva buvo pradedančiam režisieriukui kolektyve. Elenos Gaigalaitės tvirtybė man labai padėjo. Aš labiau užsidaręs savyje, nedrąsus, abejojantis, man trūksta ryžtingumo, kai kur nusifantazuoju į šalį. Ji - logiškai mąsto, ji - uola, nepasiduoda sentimentams, nesutrinka sudėtingose situacijose. Žmona man suteikia saugumo jausmo, ji patikima, garbinga.“

Apie studentus

"Kiekvienas kursas turi stiprių ir silpnų pusių. Ši, jau trečioji, mano laida skiriasi - jos visai kitokia pasaulėžiūra ir pasaulėjauta nei mūsų.

Sovietmečiu aktorystę studijuojantys studentai kurdavo etiudus prieš fašistus, biurokratiją, moralines negeroves kolūkyje... Dabar studentai kuria etiudus apie kontrabandą Lietuvos pasienyje, apie konteineryje randamus kūdikius, apie šventų paveikslų vagystes iš bažnyčios... Tokios šiandienos realijos. Išvydęs jas scenoje, dažnai būnu šokiruotas.

Mane stebina jaunų žmonių neapsiskaitymas. Baigę vidurinę mokyklą jaunuoliai nežino Krėvės, bet žino man negirdėtą Vaičiulaitį, parašiusį saldų romanėlį „Valentina“. Daug sunkumų studijuojant jiems kyla dėl rusų kalbos ir literatūros neišmanymo, nes rusų dramaturgija - pagrindinis teatro šaltinis. Viena mergaitė per stojamuosius man atvirai pasakė, kad Gogolis jai asocijuojasi su gogelmogeliu.

Tačiau jaunoji karta yra šviesesnė, tvirtesnė, inteligentiškesnė ir emocinis intelektas labiau išlavintas."

Apie komediją

„Taip susiklostė, kad mane vadina komedijiniu. Nepykstu, turbūt artimesnis žanras pagal charakterį, genus.“

Apie moralę

„Egoizmas, nejautrumas, gobšumas, bukumas, nenorėjimas įsiklausyti ar suprasti kito naikina visa, kas yra gražu, švelnu ir paprasta.“

Apie tautybę

„Šiandien pasaulis yra susiskaldęs. Vienos valstybės pjaunasi su kitomis, pastebimos netgi įvairios fašizmo išraiškos. Tačiau geram žmogui tautybės klausimas neegzistuoja. Gėriui neegzistuoja jokios valstybės sienos. Toks žmogus visur yra žmogus.“

Apie gėjus

„Kartą mūsų laikraščiuose radau įkištą kažkokį reklaminį lankstinuką, informuojantį, kad Vilniuje vyks gėjų paradas. Niekas nesigilina, kas teisūs, kas neteisūs, dėl ko bus paradas, bet jau iš anksto pučiamas niekam nereikalingas skandalas. Mūsų Lietuvoje gėjų paradai vyksta su kažkokiais skandalais, parlamentarai per juos išdarinėja kažkokias klounadas, viskas išpučiama, padaroma net politinė sensacija, bet neatsižvelgiama į esmę, kas, kaip, ką, kas tai per žmonės, ko jie nori, ar jie teisingai reikalauja?“

Dėkingumas

„Dėkoju šiai žemei, ant kurios užaugau, kuriai kažkiek tarnavau.“

Ilgametis Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius, kino ir teatro aktorius P. Gaidys visą savo gyvenimą susiejo su Klaipėda ir miesto kultūra. 1963 m. paskirtas Klaipėdos dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, P. Gaidys ėmė formuoti brandų repertuarą ir naują uostamiesčio žmonių požiūrį į teatro meną. Geriausi tuometiniai P. Gaidžio pastatymai: Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, Vladimiro Majakovskio „Pirtis“, Balio Sruogos „Milžino paunksmė“, Aleksandro Kopkovo „Dramblys“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Kazio Sajos „Poliglotas. Abstinentas“, „Žemaičių piemuo“ ir daugelis kitų - brandino mąstantį, analizuojantį žiūrovą. Per savo ilgametę kūrybinę veiklą P. Gaidys užaugino teatre aukšto meninio lygio trupę, kurioje dirba paties režisieriaus paruoštos trys aktorių laidos. Povilas Gaidys buvo pagerbtas daugybe įvairių apdovanojamų. 1971 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 1979 m. skirta Lietuvos valstybinė premija, 1987 m. suteiktas Lietuvos liaudies artisto garbės vardas, 1997 m. - Vyriausybės premija, 2002 m. jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu. 2005 m. P. Gaidys tapo Klaipėdos miesto kultūros magistru, 2013 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už nuopelnus Lietuvos teatrui.

Raktažodžiai
Man iš tikrųjų gaila..Ir nykiai liūdna. Vienas po kito atsisveikina didieji Mohikanai - Lietuvos Kultūra eina pakalnėn...
R.S., 2021-08-04 12:53
Kaip dvi kapeikos? tai gazirofkės išgerti su juo būtų problemų.
Services, 2021-08-03 17:19
Tai buvo MAESTRO,kuklus,paprastas(kaip dvi kapeikos)intligentiškas.
jonis, 2021-07-26 08:34
Sidebar placeholder