Pozityvumo kaukę kartais reikia nusimesti

- Vasario 27-oji paskelbta Tarptautine optimisto diena, skatinant žmones į pasaulį žiūrėti pozityviau. Kaip apibūdintumėte lietuvius? Daugumai mūsų pusė stiklinės yra beveik tuščia ar beveik pilna?

- Visokių žmonių yra. Tačiau jei pažiūrėsime į pastaruosius 30 metų ir palyginsime, kaip mes keitėmės nuo sovietmečio laikų, pamatysime, kad pozityviai mąstančių padaugėjo. Ir nebūtinai dėl to, kad gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę, bet galbūt ir todėl, jog atsirado tokia mada. Kai aplink visi pradeda šnekėti, kaip gerai yra būti pozityviam, mąstyti pozityviai, žmogus ima su tuo taikstytis, atsiranda kiti įpročiai.

Pagal mandagumo etiketą, taisykles, sutiktam žmogui, su kuriuo sieja tik dalykinis, ne artimas bendravimas, paklausus „Kaip gyveni?", rekomenduojama atsakyti „Gerai". Nėra reikalo kiekvienam pasakoti, kaip tau blogai, arba guostis, nes tada tu tą žmogų pastatai į nepatogią padėtį: ką dabar daryti, eiti padėti, ar ką? Tad į klausimą „Kaip gyveni?", tikimasi atsakymo, jog viskas gerai. Tai yg įprotis, kaip tam tikra kultūrinė taisyklė.

- Naujausias „Eurostat" tyrimas skelbia, kad lietuviai - didžiausi optimistai Europos Sąjungoje. Nes vartotojų pasitikėjimo rodiklis Lietuvoje 2024 m. sausį buvo aukščiausias ES - mūsų tautiečiai optimistiškiausiai vertino savo šeimos finansines perspektyvas bei šalies ekonominę padėtį. Kaip tai dera su tuo, kad mūsų šalyje itin didelis skurdo lygis, socialinė atskirtis?

- Nustebinote su šio tyrimo rezultatais. Negaliu pakomentuoti, nes man tai yra ne tik netikėta, bet ir neįtikėtina.

- Jei į pasaulį stengiamės žiūrėti pozityviau, kodėl mus vis dar lydi stereotipas, jog esame paniurę, kodėl tokie pikti, vulgarūs komentarai po straipsniais, įvairiose diskusijose? Iš kur toks pyktis, pagieža?

- Turbūt nuo sovietmečio laikų iki dabar išlieka tendencija palaikyti dirbtinę šypseną, dirbtinę pozą - esą viskas su manimi gerai. Ir tai nėra niekaip susiję su pragyvenimu - tu tik vaizduoji, kad tau gerai, nors nebūtinai taip yra. Pažiūrėkite į feisbuką ar kokį kitą socialinį tinklą - ten rodoma tik tai, kas gera, gražu. Daugeliu atveju tai yra gyrimasis ir gražių nuotraukų kėlimas - va, žiūrėkit, kaip aš atostogavau, kaip aš gražiai atrodau, kaip teatre buvau.

Tai - šio laikmečio mada, tendencija, kad įvaizdis - labai svarbu, todėl rodyti vien teigiamą savo įvaizdį, reiškia parduoti save gerąja prasme. Norime atrodyti sėkmingi. Bet tai nereiškia, kad ir viduje jaučiamės gerai. Tiesiog dabar yra įvaizdžio turėjimo laikmetis, tai ir norisi kurtis tą pakuotę. Tai nėra nei blogis, nei gėris. Tiesiog taip elgiamės.

Tačiau kai nuolat peršamas, akcentuojamas pozityvumas, jis tampa lyg ir prievartinis - turiu būti laimingas, turiu gražiai atrodyti, turiu stengtis galvoti pozityviai. Ir jeigu taip nėra, tada - didelis vidinis konfliktas. Tada kažkur reikia pratrūkti.

Jeigu turi artimą draugą ir gali pasiguosti dėl to, kas tau yra blogai, išsikalbėjus palengvėja. Bet jeigu tavo draugai yra tik bičiuliai, tokio paviršutiniško lygio, ir tau nepatogu ir ne vieta pasakotis, tada nėra galimybės išsikalbėti. Aišku, galima eiti pas kunigą, psichologą - tai vienas pasirinkimas. Kitas variantas - rašyti piktus komentarus ir taip išsilieti.

Arba, pavyzdžiui, darbe stengiamasi sukurti pozityvią aplinką ir nuolat sakoma - būkime pozityvūs. Ir jeigu žmogui nesiseka, jis, būdamas tokioj aplinkoj, bijo kelti klausimus, nes jam susirinkime sakys: būk pozityvus, tu gali, pasistenk. Tad žmogus sukandęs dantis vaizduoja, kad viskas gerai, nes bijo pasakyti, kad yra negerai, todėl ta įtampa į kažką pavirsta, todėl už darbo teritorijos ribų, ten, kur jau galima nedėvėti pozityvumo kaukės, žmogus pratrūksta.