Prieš mirtį Paltinienė bičiuliui paliko įspūdingą dovaną: „Vis atrodo, kad ji dar gyva“

Tačiau dvasininkas ne nusivylė, o nusprendė kartu su Vydmantų bendruomenės žmonėmis čia pastatyti bažnyčią.

Kunigas K. Petravičius nepaprastai gabus žmogus: tapo, groja, dainuoja ir netgi pats kuria muziką. Pats sako, kad save visada laikė meniškos sielos žmogumi, o muzikai jautė tokį didelį potraukį, kad netgi pats išmoko groti pianinu.

Mintimis keliaudamas į praeitį kun. K. Petravičius pasakoja: „Muzika mane traukė nuo pat vaikystės, tačiau augau labai varganai, todėl nebuvo nei kalbos apie ėjimą į muzikos mokyklą, nebuvo sąlygų ir tai nebuvo prioritetas.

Bet aš visada sakiau, kad jeigu išmoksiu groti pianinu, tuomet šiam pasaulyje viskas įmanoma.“

Jis prisimena, kad mažojoje kunigų seminarijoje, licėjaus trečiame kurse buvo apgyvendintas nedidelėje, dviejų kvadratinių metrų patalpoje – prieangyje, prie aktų salės.

O aktų salėje buvo pianinas, tad turėdamas laiko praktikuodavosi juo groti ir kažkaip išmoko.

Kunigas sakosi, natų nepažįstąs, tačiau tai nekliūdo kurti muziką, kuri sudėta ir išleista dviejuose diskuose. Vyras prisipažįsta, kad muzika kyla iš jo širdies:

„Negaliu sakyti, kad tai darau puikiai, bet tiesiog groju tai, kas plaukia iš mano širdies.“

Vertina prasmingą muziką

Pašnekovas sako, kad muzikoje jam labai svarbu prasmingi, jautrūs žodžiai: „Galėčiau įvardinti savo dainavimą, kaip dainuojamąją poeziją, tačiau tai nebūtų tikslu. Kai turiu daugiau laisvo laiko, tiesiog prisėdu ir kuriu, o kas suskamba, tas suskamba.“

Kunigas Karolis puikiai supranta, kad kuria ne populiarią muziką, bet sakosi, kad populiarumo ir nesiekia, nes groja tai, kas pačiam malonu ir artima sielai: „Nors groju sau, bet pastebėjau, kad mano muzika randa ir savo klausytoją.

Kartais gaunu žinučių, kuriose žmonės rašo, kad mano muzika juos sustiprino, padėjo išgyventi sunkų periodą, tad prisipildau šių gerų emocijų ir tiesiog nebeturiu teisės nekurti.“

Kunigas juokauja, kad yra žinomi Maironis, Vaižgantas, Šatrijos Ragana, o jis – Vydmantų parapija, toks K. Petravičiaus sceninis slapyvardis.

Taip pavadintas ir parapijos „Facebook“ puslapis, kuriame galima surasti informacijos apie pačią parapiją, dainų įrašus ir kunigo tapytus paveikslus.

Paklaustas, kas labiausiai įkvepia kurti, kunigas atsako, kad į šį klausimą vieno atsakymo nėra:

„Man tiesiog ateina begalinis noras tapyti, sėstis prie instrumento, kurti. Daugiausiai įkvėpimo turiu tada, kai pasaulis nurimsta, kuriu vakarais, kai, pavyzdžiui, nesimiega.“ Pašnekovas juokiasi, kad naktinė muzika kaimynams tikriausiai nelabai patinka.

Pasakoja buvus ir tokį atvejį, kai neaiškiomis aplinkybėmis naktį išmušė saugiklius, dingo elektra.

Tuomet K. Petravičius suprato, kad kaimynams labiau patinka naktį miegoti, o ne klausytis muzikos. Na, bet įkvėpimui juk neįsakysi, kada ateiti, o kada išeiti. Dainomis renka aukas bažnyčios statybai Kunigas apgailestauja, kad dėl COVID-19 pandemijos bažnyčios statyba sustojo.

Pasakoja, kad buvo numatyta daug pasivažinėjimų, koncertų po kitas parapijas, su savanoriais stengiasi vykti visur, kur tik kviečia.

Kartu su kunigu koncertuose dalyvauja ir Vydmantų moterų ansamblis, kuris jau pelnęs nemenką pripažinimą ir įvairiuose konkursuose užima prizines vietas.

Moterys aukoja savo laiką, nors yra ištekėjusios, turi vaikų, darbus. Pavyzdžiui, viena moteris, nors ką tik susilaukusi naujagimio, vis tiek keliavo kartu. Sudainuoja vieną dainą ir bėga į automobilį pas vyrą pasirūpinti mažyliu.

Tokie poelgiai parodo, kad dauguma žmonių prisideda su dideliu noru, atsidavimu, nesitikėdami jokio atlygio.

„Prisideda visi, kas tik moka ką nors naudingo. Kad ir, pavyzdžiui, mano draugai iš Tauragės: vienas groja saksofonu, kitas moka įgarsinti. Tai tarsi draugų susibūrimas, kuris yra susitelkęs bendram tikslui.

Turime ir savanores moteris, kurios renka aukas, jas užregistruoja. Aš, žinoma, aukoju šv. Mišias, sakau pamokslus ir dainuoju.

Kaip tik galim, taip stengiamės padėkoti žmonėms už jų gerumą.

Nenoriu imti aukų iš žmonių ir neduoti jiems nieko atgal“, – savo požiūrį į bendrystę ir dėkingumą atskleidžia pašnekovas.

Sapnas apie gintarinį altorių

„Papasakosiu jums apie savo sapną, kuriuo ilgą laiką nedrįsau dalintis, tačiau žinau, kad tikintys žmonės mane tikrai supras. Taigi, sapnuoju, kad įeinu į labai gražią bažnyčią ir  suprantu, kad tai Vydmantų bažnyčia.

Pamatau, kad priekyje labai gražiai šviečia altorius ir žinau, kad jis yra gintarinis. Prieš metus šiuo sapnu pasidalinau su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, kuris buvo atvykęs pašventinti bažnyčios pamatų.

Jis tą mano sapną palaimino ir sako: „Karoli, šis sapnas labai geras, tarsi padiktuotas Dievo.“ Ir tikrai, man tokia mintis nebūtų kilusi, jaučiu, kad tai atėjo iš aukščiau“, – dalijasi pranašišku sapnu K. Petravičius.

Kunigas pasakoja, kad ilgą laiką savo sapno nedrįso papasakoti parapijos žmonėms. Tačiau vieną rytą, bevaikščiodamas prie jūros, rado neįtikėtiną kiekį gintarų, per 20 minučių prisirinko pilną saują.

Tuomet suprato, kad atėjo laikas žmonėms viską papasakoti. Nuo tada prasidėjo tikri stebuklai, nes žmonės sureagavo ir palaikė šį planą, pradėjo dovanoti kunigui gintarą.

Sunku patikėti, bet gintaro gauna iš viso pasaulio: iš Anglijos, Airijos, Australijos, iš už Atlanto ir t.t. „Visai neseniai jauna mama su dukrele mums padovanojo gintarus, kurie buvo surinkti tėčio, mirusio nuo plaučių vėžio.

Dar kita moteris atnešė gintarus, surinktus jos vyro, o dar kita šeima atnešė savo mirusio tėvelio, kuris iš gintarų kurdavo mozaikas, palikimą. Matyt, žmonės nori įamžinti ir įprasminti jiems brangius artimuosius“ – jautriomis akimirkomis dalijasi kunigas Karolis.

Kunigą džiugina ir jaunimo iniciatyva: „Kai buvau paskirtas į Vydmantų parapiją, Tauragės jaunimas man padovanojo plytą.

Aš ją saugojau kokius ketverius metus ir kai jau dėjome pamatus bažnyčiai, toji plyta buvo pirmoji, kuri buvo įdėta. Ir kai paskelbiau, kad renku gintarus, pirmąjį gintarą atnešė jaunuolis, paauglys.

Man tai atrodo taip simboliška, kad pirmąją plytą ir pirmąjį gintarą davė jauni žmonės, tarsi jaunimas stato ir suteikia pagrindą mūsų naujajai bažnyčiai.“

Teko miegoti palapinėje

Kunigas su liūdesiu kalba ne tik apie sustojusią bažnyčios statybą, bet ir apie apie augančias kainas.

Mat metų pradžioje buvo pasiskaičiavę, kad daug ką jau gali įpirkti, bet dabar viskas taip pabrango, kad tiesiog nebeužtenka turimų lėšų: „Tiesą pasakius, laukiame stebuklo ir kainų kritimo.

Didelių rėmėjų mes neturime, viskas iš koncertų ir žmonių aukų.“ Šios bažnyčios statybų iniciatyva kyla iš pačios Vydmantų bendruomenės.

Trisdešimt metų žmonės stengėsi, kad bažnyčia Vydmantuose būtų, o kai prieš penkerius metus kun. K. Petravičius atvyko čia kunigauti, jis neturėjo netgi kur gyventi, pirmąją naktį praleido pajūryje, palapinėje.

Žmonės sutriko, nes tiek laiko laukė klebono, o kai jis atvyko, nežinojo, ką ir bedaryti. Vyras sako, kad niekas nepatikėtų, kad šiais laikais taip gali būti.

„Bažnyčios statybos – labai sudėtingas procesas net ir turint pinigų, o mūsų atveju beveik neįmanomas.

Tad todėl ir pradėjau savo kūrybinę veiklą, kad suteikčiau žmonėms viltį ir kad kartu galėtume pagaliau pasistatyti bažnyčią Vydmantuose.

Turime tikslą įamžinti žmonių aukas, įamžinti savo kartą, šios bažnyčios statybos – tarsi investavimas į amžinybę“, – sako kunigas. Žmonės, paaukoję Vydmantų bažnyčiai, liudija, kad susitvarko visi reikalai, sugrįžta sveikata, vyksta stebuklai.

Žmonės aukoja nuoširdžiai, be išskaičiavimo, tad ir sulaukia atpildo. K. Petravičius prisipažįsta, kad jam labai sudėtinga perlipti per save ir rūpintis statybų reikalais, nes yra meniškos sielos žmogus, bet lygiai taip pat jis įsimylėjęs savo žmones, parapiją, todėl nori jiems padėti, dėl jų stengtis.

Stengiasi išsaugoti Nelly ir Arvydo Paltinų atminimą

Kunigas K. Petravičius buvo amžinybėn iškeliavusių Nelly Paltinienės ir Arvydo Paltino draugas.

Jis netgi dainuoja su legendinės atlikėjos mikrofonu. Dainininkų šeimai vyras negaili pačių švelniausių ir gražiausių žodžių.

„Mūsų draugystė tęsėsi 20 metų ir galiu drąsiai sakyti, kad tęsiasi dar ir dabar. Man vis atrodo, kad Nelly ir Arvydas yra gyvi, nes tokių tikrų žmonių šiam pasaulyje labai reta, o pamiršti neįmanoma.

Su jais būdavo galima pasikalbėti iki pačių sielos gelmių žinant, kad tave tikrai supras, pamokys.“ Kunigas ir dar vienas jo kolega rūpinasi paminklo šiems iškiliems menininkams statymu.

„Natūralu, kad dėl to kyla įvairiausių rūpesčių, bet kaip tik prieš keletą dienų sapnavau Nelytę labai linksmą, tad ir supratau, kad paminklo reikalai turėtų judėti link gerosios pusės“, – apie dar vieną savo įsipareigojimą pasakoja pašnekovas.

Paminklas turėtų atsirasti Antakalnio kapinėse, jis turėtų būti bangos formos, kadangi Nelly ir Arvydas norėjo, kad jų pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje.

Žinoma, to padaryti negalima, nors Nelly ir Arvydas išreiškė tokį pageidavimą vien todėl, kad manė, jog niekas negalės pasirūpinti jų kapu, nenorėjo užkrauti naštos artimiesiems.

Tad K. Petravičius su draugais nusprendė jų prašymą įgyvendinti, bet šiek tiek kitaip: apibėrė jų kapą pajūrio smėliu ir gintarais, o vėliau pastatys bangos formos paminklą.

„Tiesą pasakius, manau, kad Nelly mikrofonas man neša sėkmę. Kai su juo koncertuoju, atrodo, kad mane pagauna geroji muzikos dvasia, viskas sekasi. Iš tikrųjų Arvydas man patikėjo ne vien mikrofoną, bet ir įrašų studiją, koncertinę aparatūrą.

Dalį aparatūros patalpinsime muziejuje, o kitą dalį panaudosime įrašų studijai, kurią greitu metu atidarysime Vydmantuose“, – pasakoja K. Petravičius.

Sumanymų yra tikrai daug. Be to, iš Vokietijos pargabenti ir Paltinų salono baldai, kurie šiuo metu saugomi Vydmantuose. Tie daiktai neturi kokios nors didelės finansinės vertės, bet turi emocinę vertę: jų suvenyrai, fotelis ant kurio sėdėdavo Nelly, puodeliai iš kurių jie gerdavo kavą ir pan.

Kunigas norėtų padaryti kambarėlį, skirtą dainininkų atminimui, į kurį atėję žmonės galėtų klausytis muzikos per jų patefoną, iš jų puodelių atsigerti kavos. Tuos daiktus K. Petravičius sakosi parsigabenęs, nes Vokietijoje jie būtų buvę paprasčiausiai išmesti, kadangi butą Nelly ir Arvydas nuomojosi.

Kunigas sako, kad kai paskutinį kartą matė Arvydą Paltiną gyvą, šis jam pasakė, jog neturėtų daiktų sureikšminti, tai – paprasčiausios drapanos. Kunigas Karolis nesutriko ir atsakė, kad galbūt Paltinams šie daiktai drapanos, o mums – didžiausios vertybės:

„Arvydui buvo sunku patikėti, kad jų daiktai man bus brangūs. Tiesą pasakius, jeigu tik atsirastų erdvė, kur galėčiau tuos daiktus patalpinti, aš juos mielai perleisčiau, kad jau dabar šie daiktai įgautų vertę. Juk Nelly ir Arvydas yra mūsų estrados kūrėjai, tad manau, kad tie daiktai turi didžiulę dvasinę vertę.“

Baigdamas pokalbį kun. Karolis Petravičius atskleidžia, kas suteikia jo veiklai prasmės ir įkvėpimo: „Stengiuosi ne vien dėl to, kad jie buvo vieni iš mano artimiausių draugų, bet ir dėl to, kad istorijos pamiršti negalima, neturime teisės pamiršti didžių žmonių, o juk su jų muzika užaugo ne viena karta.

Manau, kad tauta, turinti tokių žmonių, yra be galo didinga ir turtinga.“