Prof. dr. Algis Mickūnas: „Nebėra jokio mokslo, jokio meno, kuris nebūtų pasaulinis. Sienų nebėra.“

Filosofas prof. dr. Algis Mickūnas į Klaipėdą atvyko dešimtosios Klaipėdos knygų mugės, nuo šiol vadinamos kultūros festivaliu „Inkultūracija“, kvietimu. Festivalio atidarymo dieną filosofas dalyvavo diskusijoje apie miesto DNR kodą, šią savaitę skaitė paskaitas studentams Vilniuje, o spalio 1 d. vėl Klaipėdoje su kitu filosofu, prof. dr. Tomu Kačerausku, diskutuos apie kūrybos komunikaciją.

Į Lietuvą filosofas atvyko iš Gvatemalos, kurioje, kaip sakė, jau penkiolika metų bando atstatyti mokslo akademiją po civilinio karo.

- Diktatūrai mokytojai yra nereikalingi ir net pavojingi. Gvatemaloje, Centrinėje Amerikoje diktatūroms mokslo nereikia. Mane kada nors nušaus už veiklą, kurią vykdau, - pasiguodė pašnekovas.

Lietuvoje diktatūros neturime. Ar joje nieko nereikia atstatinėti? Kaip jums atrodo?

Yra ir čia pasikėsinimų. Norinčiųjų būti valdovais ir čia yra. Paskutiniame savo veikale, kurį dabar rašau, nagrinėju klausimą, kodėl žmonėms reikia jėgos? Kodėl imperatorius, kuris, regis, turi viską, vis tiek nori užkariauti daugiau. Ko jam trūksta? Kiek kartų per dieną jis gali valgyti? Yra kiti klodai, kodėl žmogus niekada nepatenkintas?

Kokie?

Visų religijų dievas žmogui sako: „Aš jus apsaugosiu ir ginsiu, jeigu jūs mane šlovinsit.“ Visi dievai nori šlovinimo, nieko daugiau. Lietuvoje žmonės prieš Dievą klaupiasi, bučiuoja kojas, dėkoja už kasdieninę duoną ir visa kita. Patys nieko nepadaro ir tiki, kad viskas priklauso nuo Aukščiausiojo.

Žmonės - keistos būtybės. Jie susikuria pasakas ir klaupiasi prieš savo pačių kūrinius. Dabar mes sukūrėme galingą technologiją ir sakome, kad ji mus valdo. Kad mes esame objektai kažkokio subjekto...

Tokiam prelatui, religijos žinovui Harvey Hocks Harvardo universitete kolegos patarė studijuoti ekonomiką, kad geriau suprastų realybę.

Jis studijavo ir parašė tokį veikalą, kuriame sako: „Galvojau, kad ekonomika man - nesuprantamas dalykas, tačiau vos pradėjęs studijuoti iš karto supratau, kad ekonomikos Dievas yra rinka. Rinka viską žino, ji nustato, ko tau reikia, pristato, ko tau reikia. Jeigu nusižengsi rinkai - būsi nubaustas, jeigu paklusi rinkai - būsi palaimintas. Visos Dievo kategorijos priklauso rinkai.“

Teigiate, kad žmonės susikuria dievus. Kas yra jūsų dievas?

Garbinu saulutę, lietutį.

Pagonis esate...

Aš esu Lietuvos žmogus, indoeuropietis. Mes, lietuviai, turime savo dievus. Mums nereikia garbinti svetimų. Ąžuolą garbinu, nes jis yra praamžis, gyvena ilgiau už mane. Vadinasi, yra garbingesnis. O ko mums daugiau reikia?

Artimųjų Rytų asmenybių kultai: krikščionybė, judaizmas, islamas, pagonybę vadina stabmeldyste, bet patys garbina žmones, pranašus. O kodėl negarbinti saulutės, kurios energija yra visur: tarp medžių ir tarp mūsų?

Jūsų veikalas „Kosminė sąmonė“ - apie tai?

Lietuviška tradicija yra kosminė tradicija. Mes gyvename PASAULYJE ir mes jį suprantame kaip tikrovę, mums nereikia jokios kitos tradicijos.

Aš esu kaimietis, iš Pasvalio krašto. Kaimietis žino, ko avytei reikia, jeigu kojytė krypsta. Jis žino, kad pavasaris ateina per medžių viršūnes, per purienų laukus, kad pavasaris viską atgaivina...

Pasaulis sukasi ratu. Nepaisant to, kad turime linijinį laiką, ryte atsikeliam ir einame dirbti, vakare pasigeriam ar einam numigt, ir vėl ratu sukamės. Tas ratas kol kas yra amžinas.

Mes savo aplinką, savo mėnesius pavadinome pagal darbus, pagal gyvūnus, paukščius. Mes matome pasaulį tikrą, nesusigalvojame kaži kokios pasakos.

Mums visa aplinka yra šventa. Šventa dėl to, kad šventa yra mūsų, lietuvių, pasąmonė.

Diskusijos, kurioje buvote pakviestas dalyvauti, tema buvo miestas, jo tapatybė, atsinaujinimas. Ar jaučiate tą šventumą mieste?

Miestai buvo sukurti kaip imperijų centrai valdyti pasaulį. Tai yra klajoklių tradicija. Klajokliai užima teritorijas, pasistato tvirtoves ir naudoja resursus. Jų aplinka yra resursai, o ne gamta. Jų logika remiasi moto „Atėjau, pamačiau, užkariavau“.

Manęs prašė pakalbėti apie inkultūraciją. Dabar vyksta kultūrų karai tarp centrų ir žmogaus kaip žmogaus.

Visi centrai yra valdomi rinkos. Rinka yra dievas. Dėl jos miesto žmogus gali mesti darbą, tačiau jis labai nustebtų, jeigu pamatytų medį ar gėlytę.

Kaimietis mato daugiau negu miestietis. Jis gali pastebėti rūką, kuris kondensuojasi ant medžio lapo lašelio pavidalu, pastebėti, kaip, vėjui pajudinus tą lapelį, lašelis sprogsta ir jo pursluose spindi tekančios saulės šviesa.

Miestietis tokių dalykų nepastebi, jis mato reklamas per ekranus.

Aš bandžiau pasižiūrėti naujienas per televizorių. Penkiolika minučių sėdėjau, o televizorius rodė tik reklamas. Bulvės keptą žievę reklamuoja ir visi trypia, šoka, džiaugiasi, klykia. Kas čia ypatingo?

Jūsų tėvas 1923 m. dalyvavo prijungiant Klaipėdą prie Lietuvos. Koks jūsų santykis su Klaipėdos miestu?

Kai Lietuva nusprendė, kad jai gana Bizantijos imperijos valdovų ir įvyko jūsų perversmas, aš porą metų buvau Lietuvoje kaip „Santaros-Šviesos“ narys. Pradėjo mane kibinti vilniečiai akademikai, kad atvažiuočiau dėstyti. Bet kai paklausiau kada, tai atsakė - kada nors.

Šviesaus atminimo Lionidas Donskis tada buvo Klaipėdoje ir pasikvietė mane. Aš norėjau ką nors Lietuvai duoti ir atkeliavau į Klaipėdą. Dėsčiau kelerius metus. Tada Klaipėdos universitetas buvo neturtingas, nieko man nemokėjo. Aš pats išsilaikiau ir dar studentams padėdavau.

Vakarais po paskaitų eidavome į parduotuvę „Naktigonė“, prisipirkdavome gėrybių ir apie dvidešimt žmonių vakarieniaudavome mano kambaryje. Visi tais laikais rūkė taip, kad kirvį galėtum pakabinti.

Tada dar buvo sena sovietų tvarka dėl šildymo. Aš atvažiuodavau anksti pavasarį ir būdavo šalta, bet būdavo nusprendžiama, kad kalendoriuje jau pavasaris, ir išjungdavo šildymą. Visi drebėdavo.

Dėstytojavau trejus metus kiekvieną pavasarį, kai man būdavo atostogos Amerikoje. Taigi Klaipėdoje gyvenau, universitete sukūrėme Politinės filosofijos katedrą. Joje dėsčiau politinės filosofijos klasiką, nes jeigu klasikos nesupranti - nesupranti nieko.

„Manęs prašė pakalbėti apie inkultūraciją. Dabar vyksta kultūrų karai tarp centrų ir žmogaus kaip žmogaus“, - teigė A. Mickūnas.

„Manęs prašė pakalbėti apie inkultūraciją. Dabar vyksta kultūrų karai tarp centrų ir žmogaus kaip žmogaus“, - teigė A. Mickūnas.

Kaip pasikeitė Klaipėda nuo to laiko?

Truputį prekyba pakilo, vitrinos dabar pilnos dalykų. Tada nebuvo taip prašmatnu, reikėdavo gerokai pasivaikščioti po miestą, kad rastum parduotuvę ar kavinę.

Dabar Klaipėda pasistatė galingą jūrų uostą, laivai iš viso pasaulio gali atplaukti. Skaičiau, kad buvo didžiulis Amerikos laivas sustojęs pagrasinti Putinui (juokiasi).

Lietuviški grasinimai jums atrodo juokingi?

Ką Lietuva gali pagrasinti Kinijai? Kinija atsakė, kad nėra tokios šalies kaip Lietuva pasaulyje, ir uždarė bet kokią prekybą su ja. Tai kam pakenkė Lietuvos grasinimai? Patiems lietuviams, nes jie negali vykdyti prekybos. Taivanas su Kinija derasi kiekvieną dieną. Mes čia nieko nepadarysime.

Yra dvi politikos. Yra politika aukšto lygio, ji vertingesnė už viską. Ir yra reali politika, kai reikia apsižiūrėti, ką kalbi ir ką darai.

Putinas dabar realios politikos visai nesupranta, jo politika nusmukdė visą kraštą. Rusija dėl tokios politikos gali žlugti.

Galvojate, kad Rusija, tęsdama karą Ukrainoje, žlugs?

Ji nieko nelaimės. Ji tapo uždara valstybe. Putinas galvoja, kad dabar sunaikins visus savo priešus Rusijoje, tačiau jis nesupranta, kad jaunimas jam jau nepriklauso. Jaunimas nori laisvės, nori bendrauti su pasauliu. Putinas ateities neturi, jo pasaulis baigiasi.

Pasaulis kinta. Nebėra jokio mokslo, jokio meno, kuris nebūtų pasaulinis. Sienų nebėra.

Kas peržengia visas sienas ir ribas? Ne militarinė jėga, o laisvė ir kūryba. To sustabdyti neįmanoma. Žmonės jau mąsto kitaip. Todėl visame pasaulyje dabar kyla įtampa.

Kinijoje didžiausiu priešu laikoma Vakarų mokykla, nes tai filosofinė mokykla, kurioje gali apklausinėti dievus, autoritetus, autokratus, teokratus. Visi to bijo.

Bijo autoritetų žlugimo?

Artimųjų Rytų civilizacija remiasi semitizmu, t. y. judaizmu, krikščionybe ir islamu. Vakarų civilizacija, sukurta graikų ir romėnų, remiasi deivės Atėnės išmintimi.

Atėnė pasakė, kad dievai negali išspręsti žmonių problemų, nes jie kariauja tarpusavyje, o žmonės tėra jų žaislai. Kad ir kurią pusę palaikysi - baigtis bus tragiška.

Žmonės turi atsisakyti visų dievų, susikurti savo bendruomenę ir savo teisę.

Anot Atėnės, žmonės iš esmės yra klystančios būtybės, todėl bet koks teismas turi būti išrinktas iš patikimų žmonių. Kiekvienas teisėjas turi atskirai kitų bylą peržiūrėti ir visi susirinkę turi balsuoti pagal save. Jeigu teisėjai suklys, jie bus atsakingi klaidą ištaisyti. Visi sprendimai priimami viešo teismo būdu.

Viešuma yra filosofinė erdvė, kurioje galima diskutuoti bet kokia tema. Visi privalo joje dalyvauti. Žmogus, kuris nedalyvauja, nėra laisvas. Tik tas, kuris dalyvauja viešuose reikaluose, yra laisvas ir yra atsakingas.

Taigi žmonės yra laisvi gyventi pagal savo laisvus nutarimus, o jeigu nutarimai klaidingi, žmonės privalo juos pataisyti. Be laisvės nėra atsakomybės.

Atėnė pirmoji sukūrė politinę ir filosofinę bendruomenę. Tik Vakarai tokią turi.

Ar tikrai turi?

Taip, turime principą, kurį dar reikia įgyvendinti. Manau, kad jo įgyvendinimas visada yra neužbaigtas projektas. Nieko mūsų pasaulyje negalime suprasti absoliučiai, net astronomai daug ko nežino.

Mes sukūrėme demokratiją. Demokratija yra pavojingiausias dalykas autokratams. Ne veltui Atėnė jos mieste Atėnuose liepė pastatyti dievų skulptūras. Ne tam, kad žmonės jas garbintų, o kad atsimintų: jeigu dievai bus įtraukti į žmonių reikalus - įvyks tragedija. Ir dabar visi karai dėl to.

Būti laisvam reiškia prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo veiksmą. Tai yra didžiausias pavojus. Mes visi visada ieškome pasiteisinimų.

Todėl negalima deginti knygų.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder