STRATEGIJA. Wehrmachto generolai teisingai atspėjo, kad apsupę Klaipėdą raudonarmiečiai bandys ją apeiti per marias, išsilaipinę Kuršių nerijoje, todėl iš anksto pusiasalį pavertė stipriausiu gynybiniu placdarmu. Deniso NIKITENKOS asociatyvi nuotr.

Raudonųjų savižudžių pėdsakais

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945-ųjų sausį, Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą netrukus vykusi karinė operacija - bandymai persikelti apledėjusiomis Kuršmarėmis į neriją ir ties Alksnyne atkirsti pusiasaliu į pietus besitraukusią vokiečių kariuomenę, gali būti pavadinta viena kontroversiškiausių, vykusių šiame krašte.

"Į puolančius raudonarmiečius buvo šaudoma ne tik iš Kuršių nerijos, bet ir iš pačių marių. Sprendimas ledu forsuoti gerai įsitvirtinusio priešo ariergardo pozicijas buvo visiškai nepamatuotas ir mažų mažiausiai nutrūktgalviškas.

Net ir sėkmės atveju vargu ar toks manevras būtų atnešęs reikšmingų rezultatų. Klausimas, ar apskritai raudonarmiečiai sugebėjo įsitvirtinti ties Alksnyne ar net pasiekti nerijos krantą, kaip teigiama sovietiniuose dokumentuose„, - “Vakarų ekspresui" sakė Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrinėtojas, rekonstruktorius Aivaras Kurskis.

Nepaisant to, netoli Alksnynės viensėdžio 1967 m. įrengtas memorialas su išskirtais septyniais beprasmiškai žuvusiais menamais herojais, kuriems po mirties suteikti Tarybų Sąjungos didvyrio vardai ir aukščiausi apdovanojimai.

Šią vietą ženklina didžiulis paminklinis akmuo su jame iškaltu „rūsčiu kario veidu“.

Šių eilučių autoriui pavyko rasti bei aplankyti ir pačią sovietų dokumentuose įvardytą menamų kautynių vietą bei įsitikinti, su kokiu pragaru dėl bukų vadų įsakymų kariams teko susidurti.

Paaiškėjo ir tai, kad jokio placdarmo nurodomos kopos viršūnėje raudonarmiečiai net nebuvo įkūrę ir negalėjo „kautis, kaip liūtai“, „neutralizuoti 200 hitlerininkų“, nors būtent tokia įvykių eiga aprašoma raudonarmiečių dokumentuose.

„Bobos prigimdys“

Kol Neringos miesto savivaldybė sprendžia, ką daryti su 1945 m. sausio 29 d. žuvusiems 113-ojo pulko Raudonosios armijos kariams skirtu memorialu (jame nėra kapų), į viešumą keliami iki šiol negirdėti ir sovietų melą demaskuojantys istoriniai faktai.

Neseniai juos viešai pristatė Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas.

Jis, remdamasis sovietiniais ir vokiečių Wehrmachto dokumentais rekonstravo tikruosius 1945 m. sausio 28-30 d. įvykius, kai visišką fiasko patyręs Kuršmarių forsavimas atskleidė neįtikėtino įžūlumo Raudonosios armijos vadų melą: į mirtį, tiesiog sušaudymui pasiųsti kariai paversti nebūtais ir sovietmečiu garbintais didvyriais.

Taip stengtasi pateisinti karinės vadovybės veiksmus, jos žiaurumą ir nesiskaitymą su karių gyvybėmis.

Vieną melo bangą sekė kita, ir ji bėgant dešimtmečiams vis didėjo.

„HEROJAI“. Šioje 1945 01 31 d. pasirašyto dokumento ištraukoje pompastiškai šlovinami liūtais vadinami Kuršmares šturmavę sovietų kariai, kurie išties patyrė visišką fiasko.
„HEROJAI“. Šioje 1945 01 31 d. pasirašyto dokumento ištraukoje pompastiškai šlovinami liūtais vadinami Kuršmares šturmavę sovietų kariai, kurie išties patyrė visišką fiasko.

Šių eilučių autorius savarankiškai panagrinėjo 1945 m. sausio 28-30 d. įvykių aprašymus Raudonosios armijos vadų pasirašytuose dokumentuose (šaltinis - Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų centrinis archyvas, rus. ЦАМО).

Išanalizavus jų turinį neseniai apsilankyta tikslioje herojiškomis pavadintų mitinių kautynių vietoje Kuršių nerijoje.

Labai išsamiai visa įvykių (pagal rusų versiją) eiga išdėstyta 1945 m. sausio 31 d. 32-osios šaulių divizijos (ŠD) vado, plk. I. Kursanovo ir operatyvinio skyriaus viršininko, mjr. Nagorianskio pasirašytame kovinių veiksmų žurnale.

"Tuo metu, kai 17-ojo ir 322-ojo šaulių pulkų (ŠP) padaliniai kovojo dėl Mėmelio, 113-ojo ŠP vadui buvo įsakyta naktį į 1945 m. sausio 28 d. forsuoti Kuršių marias (šiuo tikslu pasirinkta vieta ties buvusiu Stariškės kaimu žemyninėje dalyje; atstumas nuo jos iki pusiasalio einant marių ledu - apie 2 km - aut. past.).

Tačiau nepaisant to, kad žvalgybos kuopos žvalgai pasiekė nerijos krantą, pulko vadas mjr. Ivanovas bandė įrodyti, kad persikėlimas į neriją neįmanomas, kad marios dar neužšalusios (raporto išvadų dalyje užsimenama, kad ledo storis esą buvo 15-20 cm - aut. past.) ir pereiti per jas neįmanom", - teigiama istoriniame dokumente.

Toliau pripažįstama, jog tik po divizijos vadovybės spaudimo 113-asis ŠP pasiuntė savo būrį į žvalgybą, tačiau proga esą jau buvo praleista.

„Priešas suspėjo pasiruošti ir išdėstyti pakrantėje visas savo ugnies pozicijas. Mūsų kariai buvo pasitikti apšaudant juos iš automatų ir kukosvaidžių bei priversti trauktis. Nukauti - du ir sužeisti - 6 kariai“, - teigiama dokumente taip patvirtinant, jog į mirtį savo karius, nepaisydama žvalgybos duomenų, pasiuntė divizijos vadovybė.

Lozungas „Siekti pergalės bet kokia kaina“ buvo kone etaloninė Raudonosios armijos vadų filosofija ir požiūris į karius ne kaip į asmenybes, o statistinius vienetus, patrankų mėsą.

„Бабы новых нарожают“ (liet. Bobos prigimdys naujų). Tai garsioji Raudonosios armijos maršalo Georgijaus Žukovo frazė, demonstruojanti vyravusį karinių vadų požiūrį į pavaldinių gyvybės kainą.

 ĮVYKIŲ VIETOJE. Taip dabar atrodo Raudonosios armijos 1945 m. sausio mėn. kovinių veiksmų žurnale įvardytas „rajonas 32.7“. Medžiai buvo žemučiai, todėl vokiečiai turėjo puikiausią panoraminį vaizdą į marių pusę.
 ĮVYKIŲ VIETOJE. Taip dabar atrodo Raudonosios armijos 1945 m. sausio mėn. kovinių veiksmų žurnale įvardytas „rajonas 32.7“. Medžiai buvo žemučiai, todėl vokiečiai turėjo puikiausią panoraminį vaizdą į marių pusę.

"Auštant 2-ojo šaulių bataliono (ŠB) kuopa pabandė persikelti per marias, bet jai taip pat nepasisekė. Antrą parą 1945 m. sausio 29 d., 7.00 val. puolant dviem ešelonais (pirmajame - 1-asis ŠB, antrajame - 2-asis ŠB) 113-asis ŠP, prisidengęs dūmų uždanga, forsavo Kuršių marias ir pasiekė krantą ties rajonu 31.3 (kopa, esanti apie 1 km į PV nuo Alksnynės memorialo - aut. past.).

Kai tik išsisklaidė dūmai, priešas atidengė škvalinę ugnį, užkirsdamas atsitraukimo kelią ledu taip, jog kariai liko izoliuoti mažyčiame placdarme be jokios galimybės susisiekti su bataliono ir pulko štabu", - įvardijant smulkiausias detales dėstoma raporte.

Toliau tvirtinama, kad įsakęs įrengti gynybinį placdarmą (tai būtų apkasai ir pan.) 113-ojo pulko 1-osios kuopos vadas kpt. Polozkovas, prieš sugendant radijo ryšiui, koregavo artilerijos (iš žemyno) ugnį.

Po to ryšį palaikė tik kito vado kpt. Novikovo racija. Šis karys taip pat iki paskutinės minutės koregavo artilerijos ugnį, „paskutiniu momentu nukreipdamas ją į save“.

Kaip kuriami herojai

Taigi, karinės vadovybės, nepaisiusios žvalgų perspėjimų ir pirmųjų nesėkmių, į pragarą nusiųsti kariai akivaizdžiai nesugebėjo įvykdyti jiems skirtos kovinės užduoties - atkirsti Wehrmachto ariergardą ir jį sunaikinti.

Klausimų kelia ir tai, ar sugebėta bent įsitvirtinti aukštumoje, įkurti placdarmą. Tačiau vadų ataskaitoje pasipila pagyrų savo kariams lietus.

„Mūsų karininkai, seržantai ir eiliniai kovėsi kaip liūtai, priešui padarė milžinišką žalą, per 200 hitlerininkų buvo išvesti iš rikiuotės panaudojant visų rūšių ginkluotę, bet spaudžiant gausesnėms priešo pajėgoms, kurios atakavo ne vieną kartą panaudodamos du tankus, mūsų kariai buvo priversti nušliaužti iki pakrantės nendrynų, kur ir slėpėsi iki tamsos. Į mūsų krantą iš dviejų batalionų atskiromis grupėmis grįžo tik 22 žmonės“, - rašoma kovinių veiksmų žurnale.

Tos pačios dienos vakarą raudonarmiečiai (17-ojo ir 322 ŠP padaliniai) vėl forsavo Kuršmares ir persikėlė ledu į neriją ties 32,7 m aukščio kopa, esančia šalia „rajono 31.1“. Dviejų batalionų karius beveik sunaikinusių Wehrmachto karių ten jau nebebuvo, nes jie toliau laikėsi savo evakuacijos plano ir judėjo į pietus.

Tuo tarpu sovietų kariniai daliniai „perpjovė Kuršių neriją iš rytų į vakarus ir persekiojo priešą iki rajono “Liebestal". Taip vadinasi Meilės klonis, esantis apie 2,5 km nuo Alksnynės memorialo.

Nuo Meilės klonio piečiau raudonarmiečiai nebejudėjo ir, anot dokumento, gavę įsakymą iš aukštesnės vadovybės, pasitraukė neva naujos užduoties vykdyti. Iš paskos vokiečiams žygiavo jau 344 ŠD daliniai.

Sausio 31-osios naktį užimta Juodkrantė, tos pačios dienos vakare pasiekta Preila, o vasario 2 d. užimta Nida. Pasak prof. V. Safronovo, persekiojant vokiečius vyksta pavieniai susirėmimai ir apsišaudymai su Wehrmachto ariergardu.

Išvadų dalyje plk. I. Kursanovas ir mjr. Nagorianskis pripažįsta, kad „žiemą forsuojant plačius vandens telkinius (kliūtis) būtinas geresnis pasirengimas“. Jie svarstė, kad panaudojant virves skirtingose vietose buvo galima ledu pergabenti (atitempti) patrankas ir pan.

Savo ruožtu sausio 29-osios įvykius labai glaustai, nedramatizuodami, keturiais sakiniai aprašė ir vokiečiai (XXVIII armijos korpuso vadavietės informacija).

Dokumente įvykis buvo patvirtintas ir rašoma, kad prie Smiltynės prieš pietus priešas kelis kartus bandė pulti su apie 200 žmonių, pereiti per Kuršių marias ledu, tačiau puolimas buvo atremtas, prasiveržimas atkirstas ir apie 17 val. iš esmės atnaujintas judėjimas link Juodkrantės.

Iš karto po įvykių rašytoje raudonarmiečių ataskaitoje 113-asis ŠP savo nuostolius, patirtus tą sausio 29-ąją, įvertino taip: žuvo 64, sužeisti 45 kariai.

V. Safronovo svarstymu, saugu būtų teigti, jog forsuojant Kuršmares ir pačioje nerijoje iš viso galėjo žūti apie 100 raudonarmiečių. Apie vokiečių netektis neužsimenama.

Operacija - nesėkminga, žlugusi. Nepaisant to, po įvykių rašytoje ataskaitoje tarp žuvusiųjų kažkodėl išskiriamos 7 pavardės. Atrinktam septynetui 1945 m. balandžio 19 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku suteikiamas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas, po mirties įteikiant Lenino ordiną ir „Aukso žvaigždės“ medalį „už pavyzdingą vadovybės kovinių užduočių vykdymą kovos su vokiškaisiais grobikais fronte ir tuo metu parodytą narsą ir herojiškumą“.

Kadangi respublikinio pavaldumo Neringos miestui neturėti paminklo Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti buvo kone neįmanoma, pasirinkta vieta šiauriau 1945 m. skerdynių, ir 1967 m. pastatytas memorialas. Jo paskirtis - suteikti galimybę ir neringiškiams dalyvauti bendrame judėjime pagerbiant tarybinius karius, kurie žuvo „vaduodami“ Lietuvą.

„Taip buvo suformuota ritualinė vieta“, - konstatavo prof. V. Safronovas.

REBUSAS. Kol kas dar nėra nuspręsta, ar propagandiniais tikslais 1967 m. pastatytas „septynių herojų“ memorialas bus demontuotas, ar liks savo vietoje kaip paminklas sovietiniam melui atskleisti. Deniso NIKITENKOS nuotr.
REBUSAS. Kol kas dar nėra nuspręsta, ar propagandiniais tikslais 1967 m. pastatytas „septynių herojų“ memorialas bus demontuotas, ar liks savo vietoje kaip paminklas sovietiniam melui atskleisti. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Beviltiškos atakos

Raudonosios armijos strategai, planuodami patekimą į Kuršių neriją forsuojant ledu pasidengusias Kuršmares ties Stariškės kaimu, galėjo remtis tų pačių vokiečių 1939 m. labai detaliu topografiniu žemėlapiu.

Jame ir yra pažymėtos aukštumos 31.1 ir 32.7 (rusai klaidingai dokumentuose parašė 32.2). Palyginus šio žemėlapio ir dabartinių ortofoto vaizdus pagal išlikusias miško kvartalines linijas galima nesunkiai aptikti minėtas aukštumas.

Dabar jos apaugusios apie 50-70 metų amžiaus pušimis, tačiau 1945-ųjų žiemą vietovės turėjo būti kone atviros su puikiu matomumu iš nerijos pusės aukštumų į apačioje esančias Kuršmares.

Ties 113-ojo pulko karinės operacijos vieta, palei dabartinį Smiltynės plentą (šis kelias sutampa su prieš 77 metus buvusiu), įkopėse galima aptikti visą virtinę vokiečių apkasų, kulkosvaidininkų lizdų.

Dar daugiau: į šiaurę nuo aukštumos 32.7 dideliu puslankiu driekiasi ištisas buvęs vokiečių placdarmas su tranšėjomis, apkasais, kuriuose jie saugiai galėjo būti įsitvirtinę tą lemtingąją 1945-ųjų sausio 29-ąją.

Raudonarmiečiams buvo neįmanoma pasiekti Kuršių nerijos einant 2 km ledu nepastebėtiems. Aukštumose įsitvirtinusiems Wehrmachto kariams bet koks judėjimas iš rytų pusės buvo matomas kaip ant delno.

Išvydę besiartinantį priešą, jie į darbą iš visų palei kelią įrengtų kulkosvaidininkų lizdų paleido ugnį, tad 113-ojo ŠP kariai buvo varpomi kulkų net nepasiekę kranto. Nuo smarkių apšaudymų ledas turėjo skilinėti, atsirasti properšų, lyčių, kurios tik dar labiau apsunkino sovietų karių judėjimą.

Net neabejojama, kad dalis sovietų karių nugrimzdo po ledu ir galimai buvo pažymėti oficialiose ataskaitose kaip „dingę be žinios“, todėl nepateko į žuvusiųjų sąrašus.

Tokią pačią praktiką taiko ir dabartinė Rusijos Federacija karo Ukrainoje atveju, nes „dingusių be žinios“ šeimoms nereikia mokėti piniginių kompensacijų.

Nusigavę iki kranto sovietų armijos kariai turėjo susidurti su dar didesniu pasipriešinimu, nes per tą laiką į pagalbą galėjo būti atskubėję apkasuose tolėliau buvę Wehrmachto kariai.

Koviniame žurnale minimas placdarmas, raudonarmiečių padaryta „milžiniška žala priešui“ ir kt. ditirambai tėra vadų fantazijos vaisius. Lankytose aukštumose, kuriose esą buvo įsitvirtinę sovietai, nebuvo matyti nė ženklo jokių gynybinių apkasų.

O štai vokiečių placdarmai iki šiol puikiausiai išlikę, jų apkasuose galima rasti net 1944 m. išspaudžiamo sūrio „Tilsiter Käse “BONA" tūtų.

Bėgimas į ugnį

Per dešimtmetį Antrojo pasaulinio karo istorija, ypač Klaipėdos krašte, besidomintis ir Wehrmachto karių rekonstrukcija užsiimantis organizacijos „Memel Nord“ bei naujai susikūrusios VšĮ „Prieštiltis“ (skirta konkrečiai Kuršių nerijos karo paveldui tyrinėti, saugoti ir pristatyti visuomenei) vadovas Aivaras Kurskis „Vakarų ekspresui“ teigė, kad pirmiausia Alksnynės paminklinis akmuo, jo nuomone, atlieka ne atminimo, o ideologijos stiprinimo ir pergalės kulto bei „išvadavimo“ mito užtvirtinimo funkciją.

„Šis akmuo yra vienas iš daugelio kitų panašaus pobūdžio įvairiomis iš piršto laužtomis ir istorikų vėliau paneigtomis legendomis apipintų paminklų. Tai įrodo vien faktas, kad memorialo pagrindinis akcentas yra septynių “herojų„ išaukštinimas, o ne visų šio susirėmimo aukų paminėjimas“, - sakė jis.

Rekonstruktoriaus vertinimu, sprendimas trukdyti Wehrmachto kariams sėkmingai atsitraukti nerija įsiveliant į tiesioginės kovos kontaktą buvo be galo rizikingas ir kariniu atžvilgiu neatsakingas. Tad natūralu, jog patirti dideli nuostoliai, o jiems pateisinti buvo reikalinga tendencingai pagrąžinta statistika ir herojiški mitai.

"Šis savižudiškas Kuršių marių forsavimas atviru ledu, be jokios priedangos prilygo bėgimui prieš ugnies sieną, nes šiame ruože palei marias besidriekiantis Kuršių nerijos šlaitas iš esmės toks ir buvo.

Šį scenarijų 3-iosios tankų armijos vadas generolas Erhardas Rausas numatė dar 1944-ųjų rudenį, todėl jam buvo pasiruošta. Jis žinojo, kad apsupusi miestą Raudonoji armija nutars jį apeiti per marias ir, išsilaipinusi Kuršių nerijoje, bandys nukirsti vienintelį likusį Wehrmachto sausumos atsitraukimo kelią.

Tačiau jis taip pat žinojo, kad Raudonoji armija neturi tokio masto išsilaipinimui reikalingos technikos, todėl buvo spėjama, kad šį manevrą atlikti bus bandoma sulaukus žiemos, kai marios pasidengs ledu", - strategines vingrybes atskleidė pokalbininkas.

Todėl ruošiantis šiam scenarijui, Kuršių nerijoje marioms blokuoti buvo parengtas visas 15 km ilgio gynybinis sparnas, tankiai išraižytas apkasų linijomis ir apie 20-50 m tarpais išdėstytomis šaudymo pozicijomis, vadinamaisiais Kocho bunkeriais.

"Taip pat buvo sugalvotas inovatyvus sprendimas, kurio priešas negalėjo numatyti: ant ledo buvo pristatyta medinių šildomų bunkerių. Jie buvo ne aukštesni kaip 2 m, o jų pamatai turėjo pavažas, kad bunkerius būtų galima stumdyti ledu. Kiekviename jų galėjo budėti nuo dviejų iki penkių žmonių su ginklais.

Iki gruodžio pabaigos ant marių ledo šachmatine tvarka buvo išdėstyta apie 150 tokių pozicijų. Bunkeriai buvo apdėti ledo gabalais ir užmaskuoti sniegu. Šios pozicijos buvo sujungtos improvizuotais ant ledo suformuotais apkasais, kurie matosi netgi 1945 m. vokiečių žvalgybinėse nuotraukose", - pasakojo A. Kurskis.

Tad į puolantį priešą buvo šaudoma ne tik iš Kuršių nerijos, bet ir iš pačių marių, todėl stebėtina, kaip šiuo puolimu, anot sovietinių dokumentų, galėjo pavykti įsitvirtinti Alksnynėje ar apskritai pasiekti krantą.

„Jeigu minima aukštuma ir buvo laikinai paimta, tai įsitvirtinimas aplink ją galėjo būti viso labo vokiškų pozicijų užėmimas, kadangi ant aukštumos apylinkėse nėra jokių šio skambiai aprašomo susirėmimo ar raudonarmiečių įsitvirtinimo pėdsakų“, - tikino istorijos entuziastas.

GYVI TAIKINIAI. Tose pusiasalio rytinio kranto vietose, į kurias ledu iš žemyno ėjo pasmerktojo šaulių pulko kariai, driekiasi ištisa vokiečių apkasų su kulkosvaidininkų lizdais linija. Sovietus tiesiog iššaudė.
GYVI TAIKINIAI. Tose pusiasalio rytinio kranto vietose, į kurias ledu iš žemyno ėjo pasmerktojo šaulių pulko kariai, driekiasi ištisa vokiečių apkasų su kulkosvaidininkų lizdais linija. Sovietus tiesiog iššaudė.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder