Rekordinių daiktų kūrėjas: „Tai - geriausi vaistai“
V. Kusas - įvairių idėjų nestokojantis menininkas. Jis yra ne tik dailininkas, poetas, miniatiūrų ir miniatiūrinių daiktų kūrėjas, bet ir vienintelio Lietuvoje Šunų muziejaus steigėjas. Ne ką mažiau nei išskirtiniai kūrybiniai sumanymai žavi ir V. Kuso puikus humoro jausmas, žemaitiška tarmė.
„Nu, turėk proto, muotreška. Aišku, kad kirvis ne medinis, o metalinis. Aišku, malkų su juo nesuskaldysi, bet va, į kaktą galiu įvažiuoti“, - kaukšteli miniatiūriniu kirvuku per kaktą Vytautas ir juokiasi, jog dabar galėsiu visiems girtis, kad buvau Šunų muziejuje ir gavau kirviu į kaktą.
Apsilankę Palangoje V. Kuso įkurtame Šunų muziejuje ne tik juokėmės iš kūrėjo šposų, bet ir kone kiekviename žingsnyje aikčiojome, stebėdamiesi talentingo palangiškio išmone.
„Atvažiavę vilniškiai sako: “Oi, koks gražus inkilėlis„, - juokėsi Vytautas, rodydamas savo sukurtą miniatiūrinę lauko išvietę, kurioje ir tualetinio popieriaus pakabinta. - Tik reik spėt atbėgti“, - šposyjo kūrėjas ir patikino, kad minčių, kokio daikto mažytę kopiją dar padaryti, turintis įvairiausių.
„Juk ką nori, tą ir darai“, - patikino, bet sykiu pripažino, kad viskas nėra taip paprasta: „Didžiausias klausimas yra, kaip padaryti. Juk jei būtų instrukcija, viskas būtų paprasta - atsivertei ją, pažiūrėjai ir padarei. Bet instrukcijų aš neturiu. Regis, pirmasis miniatiūrinis mano kūrinys buvo gitara. Skolinausi instrumentą, nagrinėjau, kaip jis padarytas ir pradėjau mažinti. Net naktimis pabusdavau, kai į galvą ateidavo sprendimas, kaip protingiau padaryti“, - pasakojo V. Kusas.
Nors kūrėjas savo dirbtuvėse turi ir brolio dovanotą mikroskopą, tikina juo nesinaudojantis, kol kas užtenka akinių, kad galėtų sužiūrėti mažytes detales.
Naujausias kūrėjo darbas - Palangos 770-ojo gimtadienio proga sukurtos 770 miniatiūrų. Rankose - tik maža jų dalis.
Lietuvą V. Kusas yra nustebinęs mažiausio stalo (8,98 milimetro aukščio), mažiausios taburetės (6,23 milimetro aukščio), mažiausio smuiko (40,57 milimetro ilgio, 12,25 milimetro pločio su 55,79 milimetro ilgio stryku), mažiausios gitaros (65,25 milimetro ilgio, 23,34 milimetro pločio), ilgiausios Lietuvoje miniatūros (7 m 20 cm ilgio ir 2 cm aukščio) ir kitais įdomiais rekordais.
Kiek iš viso Lietuvos rekordų yra pasiekęs, menininkas sako jau neskaičiuojantis. „Ne toks mano tikslas. Man rekordo siekimas pirmiausia yra savęs patikrinimas, pastatymas į sunkesnę padėtį, savęs nugalėjimas“, - sakė menininkas.
Pasak Vytauto Kuso, dabar į Šunų muziejų eksponatus renka nebe jiedu su žmona, o visi. „Per paskutinius trejus metus jau padovanota per 2 tūkst. įvairiausių šuniukų figūrėlių. Žmonės atveža ir savo kolekcijas“, - pasakojo jis.
Nors dabar į rekordų knygą jis vėl galėtų siūlyti įtraukti dar ne vieną savo kūrinį, kol kas to daryti neskuba.
Dar viena kūrėjo aistra – išskirtine technika išgražinti kiaušiniai.
„Žinokite, daug lengviau yra tą rekordinio mažumo daiktą sukurti, nei visus reikiamus popierius užpildyti, kad tas daiktas būtų įregistruotas į rekordų knygą. Labai daug vargo“, - neslėpė.
Pasiteiravus, ką dabar kuria, palangiškis su pasididžiavimu ištraukė dar nebaigtą mažytį angeliuką. Dar vienas naujausias kūrėjo darbas - Palangos 770-ojo gimtadienio proga sukurtos 770 miniatiūrų.
2018-aisiais Vytauto Kuso pasiektas šalies rekordas - eilėraščių knyga „Būsenos“ (8 milimetrų aukščio, 7 milimetrų pločio ir 2,5 milimetro storio). Šioje 60 puslapių knygelėje - 34 V. Kuso eilėraščiai.
„Tai man buvo tarsi savęs patikrinimas, kiek aš galiu “patempti„ idėjų. Per nepilnus metus turėjau sugalvoti 770 skirtingų siužetų ir juos nutapyti. Tiesą sakant, nutapiau dar daugiau, nes liko miniatiūrų ir atsargoje. Ta va, taip save ir tikrinu. Ateidavau kiekvieną dieną, padarydavau savo normą, o kitą dieną jau galvoje gimdavo kiti vaizdiniai. Tad tapiau, tapiau, tapiau. Nė vienas vaizdas nesikartoja. Bijojau tik vieno, kad sveikata kojos nepakištų. Dabar beliko įrėminti, tad lengviau atsikvėpiau - dar viena idėja įgyvendinta“, - pasakojo kūrėjas, nemėgstantis dalintis savo planais ir rodantis tik jau užbaigtus darbus.
„Aš niekam nesakau, kad padarysiu tą ir aną. Parodau tik tada, kai jau padarau“, - paaiškino.
Pajuokavus, kad turėdamas tokias rankas jis galėjo būti puikus mikrochirurgas, V. Kusas juokėsi: „Kam man bereikia.“
„Atvažiavę vilniškiai sako „Oi, koks gražus inkilėlis”, – juokėsi Vytautas, rodydamas savo sukurtą miniatiūrinę lauko išvietę.
Palangiškis atviras: kūryba - jo gyvenimo variklis.
„Dažnai sau sakau, kol dar to ar ano daikto nepadariau, negaliu numirti. Juk paskui vartysiuos grabe“, - juokėsi.
Šunų muziejuje esančios jo dirbtuvės nuo namų labai arti, tad čia jis ateina kone kiekvieną dieną.
„Man čia geriausi namai. Kai kas nors paskambina ir klausia, kur esu, sakau, kad namie, nors sėdžiu dirbtuvėse. Sėdžiu ir čiupinėjuosi čia nuo ryto lig vakaro. Juk kiti vyrai turi garažą ar eina į žvejybą, o aš - čia. Nesvarbu, ar gerai jaučiuosi, ar sveikata sušlubavusi, vis tiek imuosi veiklos. Taip, žiūrėk, įsijaučiu į darbą, ir negalavimai patys atsitraukia. Vos tik paėmęs į rankas laikraštį pastebiu, kad jau rankos ima drebėti, žinau - pats laikas sėsti kurti miniatiūrų, nes kaipmat visi drebėjimai praeina. Nereikia jokių vaistų, veikla viską išgydo“, - pasakojo V. Kusas.
Kad kitiems neatrodytų, jog jis kažkuo ypatingas, tuoj pat nuramino, esą ir jis kartais mėgsta tiesiog ant sofos pasėdėti, į televizorių paspoksoti.
„Bet kai kuriu, jaučiuosi geriau“, - pripažino.
V. Kusas žino ir dar vieną gerą vaistą - kaip jis pats žemaitiškai sako, „papeizavot kitus“. Bet lygiai taip pat džiaugiasi, jei ir kiti jį draugiškai per dantį patraukia.
„Net ranką paspaudžiu, jei kuris ir mane papeizavoja“, - nusijuokė.
„Mes to negatyvo gyvenime tiek daug turime, tad kiek galime, tiek vienas kitą pralinksminkime. Man norisi, kad iš mano muziejaus žmonės išeitų su nuotaika. Bet žinote, būna visaip. Ar jūsų mano gera nuotaika nesuerzino? Ne? Tada jūs netikros lietuvės“, - kvatojo išlydėdamas mudvi su fotografe.
Nesvarbu, ar gerai jaučiuosi, ar sveikata sušlubavusi, vis tiek imuosi veiklos. Taip, žiūrėk, įsijaučiu į darbą, ir negalavimai patys atsitraukia.
Juk jei būtų instrukcija, viskas būtų paprasta - atsivertei ją, pažiūrėjai ir padarei. Bet instrukcijų aš neturiu.
Per nepilnus metus turėjau sugalvoti 770 skirtingų siužetų ir juos nutapyti. Tiesą sakant, nutapiau dar daugiau, nes liko miniatiūrų ir atsargoje.
FOTO APRASAS Pajuokavus, kad tuoj šuniukai nebetilps į lentynas, Vytautas Kusas nedaugžodžiavo: „Neberkite man druskos ant žaizdos. Jau paveikslus pas draugus sandėliuoju...“
FOTO APRASAS „Kai akys sušlubuos, tapysiu tik didelius paveikslus“, - sako Vytautas Kusas su meile žvelgdamas į savo mamos portretą.
FOTO APRASAS Ilgiausios Lietuvoje miniatūros (7 m 20 cm ilgio ir 2 cm aukščio) fragmentas.
FOTO APRASAS Dar viena kūrėjo aistra - išskirtine technika išgražinti kiaušiniai.
FOTO APRASAS „Atvažiavę vilniškiai sako “Oi, koks gražus inkilėlis", - juokėsi Vytautas, rodydamas savo sukurtą miniatiūrinę lauko išvietę.
Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.
Rašyti komentarą