Atlekia jis iš Šilutės, veža mus į Jonavą. Ir taip visada! Kai tik sunku, kada bėda, Rimas jau čia. Tokia pat buvo ir Vida, Rimo žmona, mano pusseserė. Aš juos prisimenu tokius.
Augau viena. Nei mamos, nei tėvo, nei brolių, nei seserų, tai giminės man nuo vaikystės - viskas. Mama mirė, kai man buvo treji metukai, aš jos neprisimenu. O tėvas? Močiutės auginama nė nemaniau, kad jis kažkur yra, niekas apie tai nekalbėjo.
Ir kai vieną dieną pas močiutę atvyko toks nepažįstamas vyras ir prisistatė esąs mano tėvas, aš labai išsigandau. Tėtis, tas svetimas žmogus yra mano tėtis? Bet juk aš neturiu tėčio!
Turėjau. Tik jis sėdėjo kalėjime, ir niekas apie tai nė žodeliu. Politinis kalinys. Tai buvo šitokie baisūs žodžiai, kad giminės bijojo ištarti. O ir mama, pasirodo, ne šiaip sau mirė jauna. Neatlaikė kagėbistų kankinimų, prarado sveikatą, paliko mane našlaitę. Močiutė - už mamą, Vida - už sesę... Tokia buvo mano paguoda.
Abu Žemaitaičiai irgi bridę iš vargo. Apsivedę jie paliko Telšius ir išsikėlė į Šilutę. Įsikūrė tokiame mažame butuke, kad apsisukti nebuvo kur. Užtat kai miesto pakraštyje nusipirko alytnamį, mums visiems pasidarė linksmiau. Mes jau turėjome kur suvažiuoti. Kalėdos, Velykos - į Šilutę pas Žemaitaičius! Grįžta mano vyras Algis iš jūros - dar viena šventė kartu.
Man atrodo, Žemaitaičiai labai greitai prasigyveno. Kieme pasistatė šiltnamį, ten augino daržoves, paskui dar laikė ir nutrijas. Dirba tėvai, dirba vaikai. Tie dar visai pypliai po pamokų turėjo savo darbų - tvarkyti kiemą, prižiūrėti daržoves, šerti nutrijas. Būdavo, jie protestuoja. Girdi, kitiems vaikams žaidimai, pramogos, o jiems tik darbas, darbas ir darbas!
- Užsidirbsim - bus pramogų! - sakydavo jiems mama.
Vida ir pati dirbo kaip užsukta. Aš nemačiau darbštesnių žmonių. Prasigyvenę darbu, jie nesuprato kitokio gyvenimo. Nedirbsi, tai neturėsi. Dirbsi - pasieksi viską. Jaunėlis Remigijus, dar visai paauglys, iš savo kapeikų nusipirko viščiukų. Augins, parduos, užsidirbs sau. Jeigu uždirba kiti, tai ko nepabandžius ir jam? Kiek žinau, tėvui vaiko žingsnis patiko. Jaunėlis mėgina darbu turėti - tai juk puiku!
Buvo, aišku, ir pramogų. Mes labai daug iškylavom. Jų vyresnysis Dževaldas augo ramesnis vaikas, užtat Remigijus visada akyse, jis tarsi visur. Sykį išsikėlėm į mišką, kepame šašlykus, vaikai vaišinasi limonadu. Visokių kokakolų tada dar nebuvo.
Linksmybė, šurmulys, o Remigijaus tarsi nėra. Stovi mūsų šnekutis, tyli, žiūri į mus. Kas jam yra? Žiūrim - veidas pradeda tinti. Pasirodo, į liežuvį vaikui įkando širšė! Dabar gali būti juokinga, o tada juoko buvo mažai. Čiupo Rimas vaiką į glėbį, į mašiną, į ligoninę...
O aš ir dabar prisimenu, kaip berniukas tvirtai, netgi vyriškai atlaikė tokius skausmus. Kad bent ašarėlė! Užtat kai mirė dėdė Aleksas, jis verkė garsiausiai. Taip įsiverkė, kad man pagailo ir mėginau raminti. Kas yra, vaikeli, kodėl šitaip verki?
- Jis dar turėjo gyventi! - apgailestavo vaikas.
Man atrodo, abu sūnūs iš tėvų gavo šitą savybę. Vyresnysis Dževaldas dabar Šilutėje turi mašinų remonto įmonę, tai aš prasitariau, kad mūsų mersedesui kažkas negerai. Atvažiavo jie abu su žmona, abu ir išvažiavo: vienas su savo, o kitas su mūsų mašina. Sutvarkė, pristatė atgal. Kas kitas būtų taip pasirūpinęs?
Patarnauti prie stalo visiems - čia jau Remigijaus menas. Didžiulių būdavo vaišių, ir Žemaitaičiams nereikėjo jokių virėjų nei padavėjų - išvirs, iškeps, viską jis pats į stalą paduos. Vida iš profesijos buvo profesionali virėja, o Remigijus pralenkė ją. Mama, sėdėk, viską aš! Pasitarnauti kitam - tokia jų dalia. Jiems tai patinka, jų tokia prigimtis. O rytą po visų vaišių Remigijus kyla pirmasis, velkasi striukę, ima mašinos raktus.
- Kur? - klausiu nustebusi.
- Pas rinkėjus!
Tie jo rinkėjai - Šilalėje, Kelmėje, o gal Rietave... Žmonės turi bėdų. Na, bet tokią ankstybę iš Vilniaus trenktis šitokį kelią?
- Žmonės laukia, aš negaliu, - sako jis man.
Ir taip visada! Dabar jis kam nors mirtinai reikalingas.
Kada tai prasidėjo? Gal tada, pieš daugelį metų, kai mes kartu su Žemaitaičių šeima iškylavome kateriu po Kuršių marias? Ateina Remigijus pas mane į laivo galą, atsisėda šalia.
- Mokslai eina į galą, po kelerių metų baigsiu mokyklą, - sako jis man. - Nesugalvoju, kur man reikėtų stoti...
- Eik į politiką! - pasakiau jam. Ta mintis kažkaip netikėtai šovė į galvą. Ir tikrai, kodėl šis vaikinas negalėtų eiti į valdžią? Gabus, darbštus, greitai viską supranta... O svarbiausia - ne tai. Dirbdama miesto savivaldybėje, mačiau visokių valdžios žmonių. Ir savanaudžių, ir labai padorių.
O nuo jų daug kas priklauso. Kas, ar ne jie, nulemia mūsų gyvenimus? Geras, jautrus žmogus valdžioje - tai didžiulis dalykas!
Nežinau, ar jis paklausė manęs, ar viskas netyčia taip pasisuko... Bet ir dabar pasakyčiau tą patį. Eik, Remigijau, žmonės laukia tavęs. Pailsėsi paskui!
Politinė reklama bus apmokėta iš partijos “Laisvė ir teisingumas” rinkiminės sąskaitos. Užsakymo nr. 307466
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą