Šalia Kukuliškių piliakalnio – paslaptingas grindinys

Šią savaitę baigti dviem etapais vykę archeologiniai kasinėjimai šalia vieno garsiausių pajūryje, bronzos amžių menančio Kukuliškių piliakalnio. Po jų paaiškėjo, kad VIII-V a. žmonės piliakalnio aplinkoje gyveno daug didesnėje teritorijoje, nei manyta iki šiol.

„Mes kalbame apie į pietus nuo piliakalnio esančią apie 2 ha teritoriją su labai intensyviu, storu kultūriniu sluoksniu, kuriame gausu įvairiausių priešistorės radinių. Todėl bus kreipiamasi į Kultūros paveldo departamentą siūlant saugomą zoną archeologiniame komplekse išplėsti.

Panašu, kad bronzos amžiuje čia būta ne šiaip gyvenvietės, o kažkokio strateginio, svarbaus prekybos centro“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo archeologinių tyrimų vadovė, Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Vienas mįslingiausių mokslininkų komandos atrastų objektų: vos 25 metrus nuo piliakalnio pietuose esančio gynybinio griovio nutolusio, apie 1,5 gylyje po žeme aptikto medinių lentų grindinio arba tako fragmentas.

Lentų mįslė

Tarp Girulių ir Olandų Kepurės, ant senovinės Litorinos jūros terasos stūksantis bei VIII-V a. pr. Kr. datuojamas Kukuliškių piliakalnis KU BRIAI mokslininkų tyrinėti pradėtas praėjusiame dešimtmetyje. Šiemet vykę archeologiniai kasinėjimai – jau ketvirtasis senovės paminklo tyrimų sezonas (2017 m., 2018 m., 2020 m., 2022 m).

Į Kultūros paveldo registrą yra įrašytas ir piliakalnis, ir į pietus nuo jo esanti senovės gyvenvietė, kuriai šiemet ir buvo skiriamas pagrindinis dėmesys.

Šį pavasarį, gavus Klaipėdos rajono savivaldybės finansavimą, buvo tikslinamos senovės gyvenvietės ribos ir kultūrinio sluoksnio paplitimas, iškasta 10 archeologinių šurfų, padaryta 30 geologinių gręžinių.

Liepos-rugpjūčio mėn. senovės gyvenvietėje KU BRIAI mokslininkų vykdomi tyrimai pradėti vykdyti pagal projektą, finansuojamą iš Lietuvos mokslo tarybos Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos.

Jis truks iki 2024 m. pabaigos. Tikslas – surinkti dar daugiau ir detalesnės medžiagos, informacijos apie bronzos amžiaus Kukuliškių archeologinį kompleksą, pažinti vidinę gyvenimo struktūrą, ekonominę erdvę, rekonstuoti kraštovaizdį ir t.t. Tokio masto tyrimų šioje vietoje dar nebuvo.

Nuo liepos mėn. dviem etapais KU BRIAI mokslininkams, studentams ir savanoriams pavyko detaliai ištirti 10 kv. m ploto perkasą ir 5 kv. m ploto šurfą. Būtent jame, apie 1,5 m gylyje atsidengė iki tol nematytos medinės struktūros.

Po storu supustyto smėlio sluoksniu aptiktas iš viena šalia kitos sudėtų 4 lentų (kiekviena jų - apie 12-15 cm pločio) padarytas grindinys. Po lentomis – statmenai pakištos siauresnės lentos. Po jomis – smėlio sluoksnis.

Atidengtas tik 10 m ilgio fragmentas, tad nežinia, kokio ilgio išties yra ši palyginti gerai išsilaikiusi, apie 2 500-2 800 metų senumo medinė struktūra.

„Kol nėra atlikti dirvožemio, grunto fosfatų bei makrobotaniniai laboratoriniai tyrimai, preliminariai galime tik spėlioti, kokia buvo to medinio grindinio paskirtis. Jau įdomu vien tai, kad bronzos amžiuje žmonės naudojo lentas, o ne vien rąstus.

Galima įvairiai samprotauti: arba tai buvęs medinis takas, jungęs įtvirtintą gyvenvietę piliakalnyje su likusia jo dalimi pietuose, arba tai – kažkokio pastato grindinys.

Šurfe su medinėmis lentomis aptikome ir buitinės keramikos šukių, gyvūnų kaulų, perdegusių akmenų. Taip pat – molio masę su smulkučių akmenukų priemaiša, vadinamuoju liesikliu, kuri buvo skirta indams lipdyti”, - pasakojo M. Urbonaitė-Ubė.

Ji pridūrė, kad susidurta su išties mįslingu objektu, kadangi vėlesniais laikais, viduramžiais, medinius takus gyvenvietėse buvo įprasta kloti ne iš skeltų lentų, o iš rąstų.

Kukuliškių radinys negali būti interpretuojamas ir kaip medgrinda, nes šios buvusios slaptu, pelkėse nutiestu pabėgimo keliu (kaip akmenimis grįstos kūlgrindos) bei vėl gi būdingos labiau viduramžiais.

„Pagal planą šių metų lauko archeologiniai tyrimai – baigti, tačiau atliekant surinktos medžiagos analizę ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms, poreikiui, gali būti, jog teks vėl su kastuvais ir mentelėmis grįžti“, - svarstė archeologė.

Prabylantys radiniai

Dvi savaites tyrinėtoje 10 kv. m perkasoje darbą mokslininkai ir jų padėjėjai baigė tik rugpjūčio 4 d., kai pasiekė net iki 2 m gylį. Daugiausiai radinių buvo 1,1-1,6 m. gylyje.

„Šiųmečiai tyrimai atskleidė, jog bronzos amžiuje žmonės įskūrė išties ne itin patogioje gyventi, statyti namus, bet, matyt, labai svarbioje strategiškai vietoje. Pats piliakalnis – Litorinos terasos iškyšulyje, jame – sausa, o štai į pietus besidriekianti gyvenvietė buvo kuriama šlapioje vietoje.

Kalbame apie 2 ha plotą tarp Girulių plento ir Litorinos terasos krašto. Ten bronzos amžiuje buvo šlapia, žiojėjo gilios raguvos, todėl žmonėms reikėjo gerokai paplušėti, norint tokioje nelabai dėkingoje aplinkoje įkurti gyvenvietę”, - teigė KU mokslininkė.

Šiemet tyrinėta perkasa – tai buvusio namo ir jo pakraščio vieta.

„Grindinys veikiausiai buvo išklotas šiaudais, nes jų sankaupų radome, o po šiaudais – medžio skiedros, mėšlas, smėlis. Šiomis priemonėmis žmonės bandė padaryti sausesnį pagrindą po savo namu.

Jo viduje aptikome labai daug su žmonių ūkiu, buitimi susijusių radinių: tai ir tūkstančiai suskaldytų lazdynų riešutų kevalų, ir šimtai nuskeltų miško gyvūnų, galvijų kaulų, ir puodų šukės, įvairūs mediniai, kauliniai įrankiai, padargai (kaulinė yla, medinys kablys, primityvus kaplys, galimai akmeninio trintuvo dalis, šaukšto fragmentas ir kt.).

Kaip ir 2020-aisiais kitoje vietoje šalia piliakalnio, šiemet vėl radome lokio kaulų”, - informacija dalijosi M. Urbonaitė-Ubė.

Jei prieš dvejetą metų buvo aptikti suvalgyto jauno lokiuko kaulai, tai šiemet – taip pat maistui suvartotos stambios ir senos meškos kaulų fragmentai.

Tarp gausybės įvairiausių kaulų daugiausiai aptikta ožkų arba (ir) avių, kiaulių arba (ir) šernų, stambesnių raguočių, miško žvėrių ir žuvų kaulų (iš 2020 m. tyrimų žinoma, kad gyvenvietėje dominavo Baltijos jūroje iki šiol plaukiojančių otų kaulai), žvynų.

Prieš dvejetą metų buvo aptikti ir negimusio arba ką tik gimusio kumeliuko kaulai: arklius žmonės taip pat vartojo maistui. Galima pastebėti, kad būtent arklių kaulų gausiai randama ir kuršių gyvenvietėse (pavyzdžiui, Klaipėdos pietuose esančiame Žardės-Bandužių archeologiniame komplekse).

Nedidelė šiųmečių tyrimų Kukuliškių archeologiniame komplekse sensacija – tai išskirtinė puodo šukė, kurios paviršius – kruopėtas ir dekoruotas rankų pirštų braukomis.

Yra žymės, kaip puodžius perbraukė pirštais per molį. Visos kitos šukės – įprastos mūsų regiono bronzos amžiaus keramikai ir yra padengtos brūkšneliais (naudoti siūlai arba žolės).

„Tokia braukomis dekoruota keramika būdinga luzitenų kultūrai (Šiaurės Lenkija) ir Skandinavijai, o Lietuvos teritorijoje jos nebuvo aptikta. Tad mūsų radinys žilos senovės istoriją papildys nauja medžiaga“, - teigė archeologė.

Laukia analizė

Remiantis prieš tai buvusių kasinėjimų ir preliminaria 2022-ųjų lauko tyrimų medžiaga darytina išvada, jog Kukuliškių piliakalnyje ir jo aplinkoje bronzos amžiuje buvęs svarbus tų laikų prekybos centras.

„Apie tai byloja palyginti didžiulis, siekiantis apie 2 ha, gyvenvietės plotas, labai storas ir intensyvus, gausus įvairiausių radinių kultūrinis sluoksnis. Įsikurti ant jūros, kurios krantai anuomet buvo ten pat, kur ir dabar, žmonės nusprendė ne dėl patogumo, o dėl strateginės vietos.

Galima daryti išankstinę išvadą apie kontaktus jūra su kitais kraštais: pirmiausiai, Skandinavija ir dabartine Šiaurės Lenkija. Kiekvienais tyrimų metais randame labai daug įvairaus dydžio gintaro žaliavos gabaliukų: šiemet jų surinkome apie šimtą.

Dar tiek pat rasta ankstesnių kasinėjimų metu. Tad manome, kad pagrindinė prekė buvo būtent gintaras“, - mintimis dalijosi KU mokslininkė.

Paklausta, kodėl nėra aptiktas nė vienas metalinis (šiuo atveju – vario lydinio, paprastai vadinamo bronza) dirbinys, pokalbininkė neskubėjo daryti išvadų.

„VIII-V a. pr. Kr. mūsų kraštuose bronzos gaminiai buvo itin vertingi, brangūs, todėl jų šiaip nemėtydavo, jie aptinkami ypatingai retai.

Galimai dalis bronzinių dirbinių galėjo būti palaidoti, kaip įkapės, dėtos mirusiesiems į kapus, kurių neradome ir sunku pasakyti, ar apskritai kada rasime, nes vietovės yra labai smarkiai užpustytos metro ir storesniu smėlio sluoksniu.

Didesnė tikimybė yra aptikti bronzos lydymo, kirvių, ietigalių, papuošalų ir kitokių dirbinių gamybos vietą. Tik jos dar neradome. Tiesa, piliakalnio aikštelėje buvo iškastas tiglio fragmentas. Tai – molinis indas, skirtas bronzai lydyti, iš kurio pildavo skystą metalą į formas“, - paaiškino M. Urbonaitė Ubė.

Mokslininkų komanda į Kukuliškių senovės gyvenvietę sugrįš rudenį, tik jau nebe kasėjai: geologai bei geofizikai. Bus atliktas dar detalesnis, nei iki šiol, žemės paviršiaus skenavimas georadaru, darbuosis geofizikai.

„Tuomet, gavę pastarųjų tyrėjų medžiagą, ją lyginsime su lauko tyrimų medžiaga, analizuosime, vyks toks akademinis, kabinetinis darbas. Šį pabaigus tyrimų rezultatus pristatysime mokslinėse konferencijose, bus rašomi straipsniai, supažindinsime su atradimais ir plačiąją visuomenę“, - tikino archeologė.

Projekto metu bus sukurtas Kukuliškių archeologinio komplekso buvusio reljefo 3D modelis. Sužinosime, kur stovėjo namai, gamino maistą, ką valgė, augino, kaip galėjo atrodyti visa gyvenvietė, jos aplinka.

Sidebar placeholder