Saulės ratas: Vėlinės

Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas - vėlyvas ruduo.

Spalio 28-oji - pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi - Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Ne veltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėlinių“ arba „vėlių“ mėnesiais.

Anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių. Vėlėms būdavo keliamos puotos.

Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius.

Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Degami laužai.

Ugniai priskirta ypatinga reikšmė. Manyta, kad ji pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Šiuo rudens metu buvo liejamos vaškinės žvakės. Tai ypatingo susikaupimo, rimties, atsakymų į svarbius būties klausimus metas.

Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su išdaviku Judu Iskarijotu) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai.