Žinoma, mes norėtume daug ko, bet gamta vis tiek padarys, kaip reikia jai. Geriausia išeitis - matyti, stebėti ir bandyti suprasti.
Nežinau, ar visiems kyla klausimų apie rudens šventuosius - vieni jų mūsiškiai, kiti - pasiskolinti ar tapę (tampantys) tokie. Jų vardo dienų mažiau vasarą ir tą lengva paaiškinti: tada buvo ilgos dienos, labai daug darbų. O dabar galima švęsti, minėti...
Šventieji, matantys mus ir globojantys, turi savo paskirtį, savo globojamus amatus. Taip elgėsi ir taip buvo minėti tolimų mūsų protėvių „sargai", tokie yra ir krikščionybės mums atvesti šventieji: jie rūpinasi kiekvienas savo sritimi, darbais, amatais...
Ar pamenate - spalio pradžioje minėjome šventą Pranciškų. Jis „atėjo" pas mus iš Asyžiaus, o jo vardas tapatinamas su „mažutėliais", su skriaudžiamais gyvūnais. Sakoma, kad jis buvo asketas, netroškęs jokio turto, viską (ir save patį) dalinęs tiems, kam jo reikėjo.
Vėliau minėjome Vaižgantą, mūsiškį šventąjį, linų globėją. Išgirdę jo vardą, prisimename kanauninką Juozą Tumą - Vaižgantą, tokį tauriai žilą, kaip ir turėtų atrodyti tikrasis linų globėjas Vaižgantas. Kanauninkas Vaižgantas, kunigas ir rašytojas, spaudos darbuotojas, buvo ypatingos sielos žmogus, garsėjęs tiesumu, jautrumu, prasiveržiančia drąsa, kai reikėjo ginti nekaltai nuskriaustus.
Po Visų Šventųjų ir Vėlinių ateina švento Huberto diena, lapkričio 3-ioji. Paprastame savo gyvenime jis buvo malonumų ir pramogų, ypač medžioklės, mėgėjas. Šeimos nelaimių ištiktas, jis iš sielvarto pasitraukė į Ardėnų miškus ir užsiėmė medžiokle.
Pasakojama, kad Didžiojo penktadienio rytą Hubertas pamatė elnią su krucifikcu tarp ragų ir išgirdo balsą, raginantį atsigręžti į Viešpatį ir gyventi šventai. Hubertas išdalijo visus savo turtus vargšams ir studijavo teologiją, buvo įšventintas į kunigus, paskui paskirtas Lježo vyskupu.
Jo palaikai ilsisi Andango (dabar miestas pavadintas Saint-Hubert, Liuksemburgo provincija) benediktinų abatijos bažnyčioje. Ikonografijoje vaizduojamas kaip medžiotojas, šalia jo stovi elnias su krucifiksu tarp ragų.
Jis yra medžiotojų, miškininkų, šaulių, sportininkų, kailininkų, matematikų ir raitelių globėjas.
Kur kas kuklesnis savo palikimu šventasis Martynas (minimas lapkričio 11 d.). Lietuvoje, ypač Klaipėdos krašte, nuo Martyno keisdavosi samdinių pamaina.
O tolimais 330 metais po Kristaus jis išgarsėjo tuo, kad būdamas kilmingas kariškis, pamatęs šąlantį elgetą, savo kardu į 2 dalis padalino savo apsiaustą ir sau pasiliko vieną jo pusę...
Iki Kalėdų dar tikrai turėsime ką minėti - istorija mums paliko pačių įdomiausių, tyriausių šventųjų vardus.
Tačiau aš labiausiai laukiu ne tokios dienos, o kitokios, visai paprastos, švento Mikalojaus ir Arklių dienos. Tiesa, Mikalojus buvo keliautojų globėjas. Bet arkliai, tie didieji darbininkai, padėję žmogui ilgą istorijos tarpsnį, savo pasiaukojamu darbu sukūrė begalę gėrio ir turtų.
Jie tarnavo, žuvo karuose, nusilpę griūdavo ir nesikeldavo keliuose.
Tokia diena labai prasminga. O atrodytų - visai paprasta, tik - Arklių diena.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą