Henrikas Vaitiekūnas: „Semo ir Jafeto brolis: kas jis?"

Dėl negražaus jo poelgio: mat šaipėsi iš truputį išgėrusio tėvo Nojaus. Mūsiškai tariant, negražiai, nemandagiai, chamiškai elgėsi.

Kam nepasitaiko? Nelengva siautulingoje šiandienoje liežuvį už dantų išlaikyti ir emocijas paslėpti. Bet visuotinai priimtos elgesio normos vis vien sako: susilaikyk!

Bet susilaikyti nepavyksta: vairuotojui, kuomet jam kitas „uodegą užkiša“, negabų ar neatsakingą pavaldinį barančiam viršininkui ir jūsų personalinei žmonai, kuomet namolio grįžtate panašus į...

Chamo supeiktąjį Nojų. Kas tai lemia? Ir ką daryti?

Pirmiausia turėtume pakalbėti apie atsakomąją reakciją: vos jus aprėkia ir išbara, jūsų „spygliukai“ taip pat pasišiaušia. Ir prasideda nevaldoma grandininė reakcija.

Bet stabtelėkite. Įkvėpkite. Ir... pradėkite skaityti paskaitą.

Apie tai, ką pyktis ir užgauliojimai provokuoja. Praneškite (ramiu tonu) oponentui, kad ką tik domėjotės Ajovos universiteto mokslininkų tyrimais ir juose išskaitėte, jog pikti bei chamizmu pasižymintys piliečiai gyvena net 15 metų trumpiau.

Todėl, kad stresas (bardami jus, jie ir patys stresuoja) skatina adrenalino išsiskyrimą. O nuolatinis šio hormono aktyvavimas ardo sveikatą.

Jei argumentas nepadėjo, griebkitės braziliškų pastebėjimų. San Paulo gerontologai užfiksavo, kad grubūs ir „chamavoti“ viršininkai (gali būti ir šeimos „viršininkas“, ir garažo „viršininkas“) visuomet yra labiau nei linksmuoliai raukšlių „apsėsti“. Nes gliukokortikoidai – medžiagos odą lyginančios – nepakankamai aprūpinami kolagenu.

Taigi, specifinę duoklę specifiniam laikraščiui jau beveik atidavėme.

Dabar – apie kitas chamų nukenksminimo priemones: paprastas, beveik nieko nekainuojančias ir specialaus išsilavinimo, išskyrus bendrąją kultūrą, nereikalaujančias.

Jei nenorite chamui suteikti papildomų argumentų, sutikite su juo! Taip!

Garsiai pasakykite jam, kad, taip, jūs esate asilas! Kvailys! Ir, žinoma, dykaduonis! Ir pamatysite, kaip jūsų Chamas neteks amo! Nes – nesitikėjo!

Dar vienas „nugesinimo“ būdas vadinamas Sokrato metodu. Grubiai jus puolančiam pasistenkite užduoti tik tokius klausimus, į kuriuos jis galėtų atsakyti vienu žodžiu – „Taip“ arba „Ne“.

Šis būdas chamą dažniausia nuveda į aklagatvį. Pavyzdžiui, ar tai, ko iš jūsų reikalaujama, yra aprašyta tarnybinėse instrukcijose? Ar už tai, ko prašoma, bus papildomai apmokėta?

Ir dar yra būdas, kuriuo paprastai apsigina stiprios moterys. Nes tik jos (o ne vyrai) į chamiškumą ir įžeidimą geba reaguoti... šypsena.

Paaiškinimas: tas „chamavotas“ pilietis paprastai viduje yra silpnas ir nelaimingas.

Tik slepia tai po chamo kauke. O kuomet vietoje grubaus atsakymo ar verkšlenimo jis išvysta šypseną, sutrinka ir nebežino, kaip toliau reaguoti. Bet noras įžeidinėti dingsta.

Ar kada nors pagalvojote, kokių sąlygų reikia pykčiui, chamizmui ar agresijai kilti? (Taip, šiandienos temoje radosi dar vienas itin populiarus žodis – „agresija“. Ir todėl jam bus skirta likusioji publikacijos dalis).

Bet pradžioje – apie tas sąlygas.

Pyktis, o kartu ir chamizmas (gal ir agresija) turi ne vieną, o net keturias šaknis: vidinio kovotojo pyktis; pyktis dėl paties žmogaus susikurtųjų taisyklių; gynybinis pyktis, kylantis iš nesaugumo ir pažeidžiamumo; ir pyktis, kylantis dėl žmonių, gyvenančių kitaip bei leidžiančių sau daugiau nes sau galime leisti.

Tik pirmoji iš čia išvardintų pykčio rūšių yra adekvati (nes leidžia ir įgalina kovoti už save). Ir – būtina pabrėžti – kartais mus ištinka ne viena, o iškart kelios pykčio rūšys.

Jau netrukus prie agresijos ir jos priežasčių pereisim.

Tačiau norėdamas, kad geriau temą suprastumėte ir darsyk įsisąmonintumėte, kas gi esame, privalau pateikti keistą agresijos palyginimą: žmogaus ir... gyvūnų.

Viena zoologijos teorijų teigia, jog jei gyvūnai būtų neagresyvūs, jie seniai būtų išnykę. Kaip keista bebūtų, dalis mūsų gyvenimo tyrinėtojų – filosofų ir sociologų – mintį dar pastiprina: teigia, kad be agresyvumo – nuolatinės kovos už būvį – nebūtų išlikusi ir žmonija.

Tačiau rimtų argumentų turi ir šios teorijos priešininkai: jie teigia, kad 98 proc. gyvūnų kovų baigiasi be jokio kraujo. Kuomet nugalėtasis pabruka uodegą ir pasišalina.

Gyvūnijos pasaulio tyrinėtojai pateikia ne vieną gailestingumo apraišką: kai sužeistajam leidžiama pasitraukti.

Bet turime grįžti į negailestingą kovą be taisyklių 21-ajame amžiuje. Į šiurpią, brutalią, nežmonišką ir visas Jungtinių Tautų taisykles laužančią vienos šalies agresiją.

(Chaosui vadovaujančio asmens pavardės nė rašyt nesinori: to proto nelaimėlio nuotraukas jūs ir taip kasdien interneto portaluose matote. Ir tai yra didelė ideologinė klaida. Ir psichologinė: nes tikrai geriau jaustumėtės jo nematydami).

Šiandien gausu publikacijų, spėliojančių agresijos sumanytojo fizines ir psichines galias ar negalias. Ir maža faktologijos, nagrinėjančios kelią beprotybės (ir, tikėkime, susinaikinimo) link.

Betikslė čia būtų ir pavėluotoji merkelizacijos-makronizacijos analizė. Blogio ištakos – pačioje R valstybėje, jos istorijoje ir... jos kine bei televizijoje.

Lietuviai mėgsta globalius kontekstus. Ir net internetus puošia bereikšmiškai reikšmingomis smulkmenomis apie... Anglijos karalienės kraujo ryšius su Lietuvos kunigaikščiais.

Bet užsimerkiame ir tęsiame: 1968-ieji, šešiolikmetis būsimas r valstybės vadovas buvo sužavėtas Donato Baniono vaidybos režisieriaus S.Kulič filme „Ne sezono metas“.

Vėliau pats prisipažins: būtent tas šnipų filmas ir ekraninis susidūrimas su sovietiniu superžvalgu (D. Banioniu) paskatino rinktis saugumiečio profesiją.

Vėliau prisidėjo kiti žiaurumą ugdę veiksniai: bendrakursių patyčios (vadino jį „nuorūka“); Leningrado „berniukų“ gaujos, kuriose pradžioje buvo tik pastumdėliu; didžiulis rusiškų filmų pomėgis. 

Didžiosios to pono istorijos žinomos (nuskendus atominiam povandeniniam laivui, nors jūreivius buvo galima išgelbėti, kitų valstybių pagalbos atsisakė). Bet yra ir mažųjų: neskelbtųjų.

Pavyzdžiui, absoliuti valstybės nesėkmė su vakcina „Sputnik“...

...Ir apie vieną neveiklią jo ranką rašinių būta. Ir – nė vieno (nežinia, kodėl) apie pažeistą migdolinę liauką smegenyse. Turbūt ji pažeista.

Nes tik ji, jei iš tikrųjų veikia, atsako už adekvačias organizmo reakcijas pavojaus metu. Jei neveikia, apie pavojų nepraneša.

O jei veikia blogai, praneša apie pavojų, kurio nėra. Todėl pilietis elgiasi gerokai blogau, nei kadaise elgėsi Semo ir Jafeto brolis Chamas.