Senatvėje pravers ne draugai, ne vaikai, ne vyras ar žmona, o šie keturi dalykai – juos naudinga žinoti ir jaunam, ir senam

Tačiau šioje tvarkoje gimsta klausimas: jei viskas, ką laikėme atrama, gali pasitraukti, kas lieka?

Žmogus, nugyvenęs didžiąją dalį gyvenimo tikėdamas, kad artumas yra pagrindinis draudimas nuo vienatvės, priėjo kitą išvadą. Ne per kartėlį, o per tylą. Per rytinę arbatą be skubos, per pasivaikščiojimą be tikslo, per suvokimą, kad būti su savimi – tai ne trūkumas, o gausa.

Pirmoji atrama: vidinė tyla, kurios nereikia užpildyti

Daugelis bijo vienatvės, painiodami ją su izoliacija. Tačiau yra skirtumas tarp „būti vienam“ ir „jaustis apleistam“. Pirmasis yra įgūdis, antrasis – priklausomybė nuo išorinio patvirtinimo.

Moteris, vardu Lida, visą gyvenimą nugyvenusi viena, neieškojo išsigelbėjimo triukšmingose kompanijose. Jos vakaras prasidėdavo įjungiant radiją – ne visu garsu, o vos girdimai, fone – ir atrodydavo, tarsi visas pasaulis atsisėda prie jos virtuvinio stalo. Ji mezgė ne todėl, kad reikėtų naujų drabužių, o todėl, kad rankų judesiai ramino mintis. Skaitė ne dėl įspūdžių, o kaip dialogo formą su praėjusiais šimtmečiais.

Toks „mokėjimas būti“ neateina automatiškai kartu su amžiumi. Jis auginamas po truputį, kaip sodinukas: iš pradžių 5 minutės tyloje, vėliau – pasivaikščiojimas be telefono, galiausiai – visa diena, nugyventa nesidairant į svetimus planus. Tai nėra artumo atsisakymas. Tai mokėjimas neskęsti, kai jo laikinai nėra.

Antroji atrama: buitis kaip gerumo aktas sau

Namai senatvėje nėra tik fonas – tai pagrindinis kasdienybės dalyvis. Ir kaip bet kuris dalyvis, jis gali būti sąjungininkas arba priešas.

Gera buitis nėra sterilus interjeras iš žurnalo. Tai kai durų rankena negirgžda, kai vaistai guli vienoje lentynoje, o spintoje – tik tai, ką iš tikrųjų dėvite. Tai kai termosas išlaiko šilumą iki pietų, o šlepetės nesmunka nuo kulnų.

Daug metų žmogus gali kaupti daiktus iš baimės: o jei prireiks? Su amžiumi ateina kitas supratimas: o jei tam neužteks jėgų? Išsilaisvinimas nuo šlamšto nėra vietos taupymas. Tai dėmesio, energijos ir laiko – brangiausio resurso brandžiais metais – taupymas.

Trečioji atrama: nematomas skydas nuo svetimos nuomonės

Vyresni žmonės dažnai susiduria su užuojauta, užmaskuota rūpesčiu: „Kaip tu vienas? Kas tave pamaitins? Argi tau neliūdna?“ Šie klausimai skamba kaip bandymas padėti, bet iš tikrųjų tai – įsiveržimas į asmeninę erdvę.

Laisvė nuo svetimų vertinimų neateina iškart. Iš pradžių žmogus teisinasi: „Aš ne vienišas, turiu anūkų...“ Vėliau – nutyli. O dar vėliau – nusišypso ir pasako: „Taip, aš vienas. Ir man gera“.

Tai nėra užsispyrimas. Tai vidinis aiškumas: mano gyvenimas nėra projektas visuomenės aptarimui. Jei man patinka senas švarkas su nutrinto atlapo kraštu, jei geriu arbatą be cukraus, jei nenoriu važiuoti į sodybą – tai nėra defektas, o pasirinkimas. Teisė į tai yra viena iš nedaugelio, kurios negalima atimti.

Ketvirtoji atrama: ritmas, kuris neleidžia sustoti

Klastingiausia grėsmė senatvėje – ne liga ir ne skurdas. Tai jausmas, kad viskas jau buvo, o toliau – tik laukimas. Tačiau gyvenimas nesibaigia išėjus į pensiją. Jis tiesiog keičia tempą.

Pomidorai balkone nėra tik apie derlių. Tai apie rytinį laistymo ritualą, apie pirmojo žiedo laukimą, apie nuostabą, kai užuomazga virsta vaisiumi. Užrašai sąsiuvinyje nėra dienoraštis, o būdas palikti pėdsaką: „Aš čia buvau. Aš tai mačiau. Aš apie tai galvojau“. Mankšta nėra sportas, o susitarimas su kūnu: „Aš tave prisimenu. Aš esu su tavimi“.

Tokie darbai nereikalauja pritarimo. Jie neatneša šlovės. Tačiau jie sukuria vidinį pulsavimą – lengvą, stabilų, kaip kvėpavimą. Ir kol jis yra, žmogus – žaidime.

Ne apie praradimą, o apie atradimą

Vaikai, sutuoktiniai, draugai – tai dovanos, o ne garantijos. Jie ateina ir išeina pagal savo dėsnius. Tačiau yra tai, kas lieka nepajudinama – net kai aplink tuščia.

Tai nėra instrukcijų sąrašas. Tai liudijimas: net ir vienatvėje galima būti vientisam. Net ir tyloje – išgirsti save. Net ir sulaukus garbaus amžiaus – pradėti kažką iš naujo.

Ir turbūt svarbiausia mintis čia skirta ne senoliams, o jauniems žmonėms. Nes šias atramas geriau statyti ne sulaukus 70 metų, o dabar. Kol yra jėgų. Kol yra laiko. Kol dar nevėlu išmokti būti su savimi – iš tikrųjų.