Senesnis už Palangą kurortas džiugina ramybe, bet jaukus ne visiems: kainos Juodkrantėje ir kodėl cepelinų mėgėjams čia geriau nevažiuoti

Šią gyvenvietę ignoruojantieji tvirtina, kad Juodkrantėje nuobodu, mažai žmonių ir nėra veiksmo. Užtat čia poilsiaujantieji būtent dėl to ir renkasi šį seną, net keliais dešimtmečiais už Palangą senesnį ir tuometei Vokietijai priklausiusį kurortą.

Praeitį liudija išlikusios arba atstatytos įspūdingos senosios vilos, kurios sukoncentruotos kitame gyvenvietės gale nei tuometis centras, kuris formavosi aplink liuteronų bažnyčią. Beje, tokių vilų nėra jokiame kitame Lietuvos kurorte.

Visose vilose yra įrengtos poilsiui skirtos patalpos, veikia viešbutukai.

Kainos jose įprastos Lietuvos kurortams.

Dvi nakvynės dviem viešbutyje „Kuršių kiemas – Villa Bachmann“ kainuotų 238 eurus, viloje „Flora“ trijų nakvynių kaina – 300 eurai.

Panaši kaina būtų ir viešbutyje „Eglių slėnis“ – dvi nakvynės – 218 eurai. Kiek pigiau „Ąžuolyne“, kuriame dvi naktys dviem suaugusiesiems kainuotų 174 eurus.

Sovietiniais laikais miestelio centras buvo perkeltas į šiaurinę dalį, arčiau senųjų vilų. Čia buvo pastatytas pašto, parduotuvės, restorano kompleksas, vasarą veikė milžiniški žinybiniai poilsio namai.

Viename iš jų dabar galima išsinuomoti kambarius skambiai pavadintus „Sea and Sand“. Dvi nakvynės šeimai su vaiku kainuotų 153 eurus.

Šiais laikais Juodkrantėje tokio visuotinai pripažinto centro nebėra. Prieš kelerius metus likvidavus pagrindinę mokyklą nebeliko ir vaikų šurmulio. Šiek tiek gyvybės miesteliui priduoda vaikų klegesys vaikų darželio, pastatyto sovietinių daugiabučių kvartale, kieme.

Liūdna istorija

Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Albertas Juška (1931-2014) rašė, kad pasibaigus karui vietinių gyventojų į Juodkrantę grįžo mažai. Dalį atsijojo 312-asis Gardino persiuntimo lageris, kitiems įsikurti Juodkrantėje sutrukdė tai, kad nerija buvo paskelbta pasienio zona. Net vienai dienai atvykti reikėjo gauti leidimą.

Be to, iki pat 1950 m. su nerija nebuvo jokio susisiekimo, neplaukiojo nei laivai, nei keltai. „Vos tik pritemdavo galingi pasieniečių prožektoriai apšviesdavo visą Melnragės ir Girulių pajūrio ruožą, kad nesumanytų kas nors laiveliu ar kitokiu būdu pabėgti į kapitalistinius Vakarus.

Nenuostabu, kad 1946 m. liepos mėnesį Juodkrantėje tegyveno vos kelios šeimos, o 48 dailūs žvejų nameliai tebestovėjo užkaltais langais. Ir vėliau kasmet atvykdavo tik po kelis asmenis: 1947 m. – 9, 1948 – 2, 1949 – 4, 1950 – nė vienas.

Vis dėlto 1956 m. Juodkrantėje jau gyveno 541 žmogus. Sugrįžusių autochtonų tarp jų buvo 50 (9,2 proc.)“, - rašė A. Juška.

„Religinis gyvenimas čia, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo suvaržytas: per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia paversta sandėliu.

Per trumpą laiką išdraskomi vargonai, vitražai, nuardoma sakykla, altorius, išnešiojami suolai, nuimamas varpas.

Liko nuogos sienos…

Vis dėlto šiems maldos namams dar pasisekė, mat Kultūros ministerijos sprendimu 1976 m. čia įkurdinamas Miniatiūrų muziejus. Vėl sutvarkomas interjeras, langus papuošė dailininko A. Bružo vitražai.

Šiame supasaulietintame statiny vasaros metu rengti muzikos ir poezijos vakarai. Na, o tos kelios juodkrantiškių liuteronų šeimos kartą kitą per metus vyko į Klaipėdą, kur žvejo J. Kaitinio sodyboje lankė organizuojamas namų pamaldas.

Sakytojas B. Blaesneris mėgino kviesti žmones į surinkimus pačioje Juodkrantėje, tačiau jis Dievo žodį skelbė vokiečių kalba, ką valdžia buvo kategoriškai uždraudusi. Tad buvo nutildytas“, - rašė A. Juška.

Šiuo metu Juodkrantėje likę apie 430 nuolatinių gyventojų.

Traukia ramybė

Vasarą gyvenvietė šioje gyvenvietėje atgyja. Į skulptūrų ekspoziciją Raganų kalne autobusais atvežamos įvairios ekskursijos. Kai į Klaipėdos uostą atplaukia kruizinis laivas, į Kuršių neriją atvažiuoja net keli autobusai.

Vis tik Juodkrantėje poilsiautojai pasiskirsto tolygiai, todėl gatvėse gana ramu.

„Per atostogas mums nereikia žmonių. Ne to atvažiuojame į Juodkrantę. Visus metus prisibendraujame, kartais net bloga pasidaro nuo žmonių. Būtent todėl čia (į Juodkrantę) ir atvažiuojame, kad pailsėtume. Jei pasiilgstame erzelio, galime per keliolika minučių nuvažiuoti į Nidą arba Klaipėdą. Tačiau dar nė karto nevažiavome“, - savo pasirinkimą ilsėtis Juodkrantėj paaiškino sutuoktinių pora iš Kauno.

Jie prisipažino, kad Juodkrantės pušynų kvapas ypatingas, o oras – labai gaivus ir švarus. Ypač po lietaus.

Vilnietis verslininkas Juodkrantėje turi įsigijęs nedidelį būstą. Kadangi vyriškis nuo jaunumės sportavo, tai ir čia nepamiršta savo aistros. „Dabar renkuosi dviratį. Šiemet rekonstravo taką iki Smiltynės, dažnai juo važinėju. Malonumas“, - pasakojo pedalus minantis vilnietis.

Tiesa, ne visų poilsiautojų nuotaikos tokios pozityvios. Pasak juodkrantiškės Sandros Berletaitės, kai kurie išsako ir pastabų. „Gyvename prie pagrindinės Juodkrantės gatvės, dirbame su turistais. Kai kurie čia atvažiuoja jau 10 ar net 20 metų iš eilės.

O kai kurie net nuo tada, kai gimusios nebuvome. Todėl jie gali palyginti, kokia padėtis. Kai kurie tiesiai šviesiai sako: „Seniau buvo geriau.

Dabar apšiurstat, smunkant. Kažkas ne taip“. Bet ši kritika turėtų būtų adresuota savivaldybės valdžiai, kuri gyvena Nidoje“, - sakė moteris.

Tiesa, ji džiaugėsi, kad vietoje likviduotos mokyklos statomas naujas Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos administracinis pastatas ir lankytojų centras. „Iš pradžių į šį projektą žvelgėme skeptiškai, tačiau projektas labai gražus ir papuošė miestelį“, - džiaugėsi juodkrantiškė.

Rūkytos žuvys

Vienas iš skiriamųjų Kuršių nerijos gyvenviečių bruožų – šviežios rūkytos marių žuvys. Jų galima nusipirkti visur.

Tiesa, jų kainos, palyginti su Klaipėdoje Dangės krantinėje veikiančia rūkykla, aukštokos. Jei Klaipėdoje žuvys sveriamos ir kainos nurodytos už kilogramą, Juodkrantėje prašoma už vienetą.

Didelis rūkytas karšis kainuoja 12 eurų, mažesnis – 8 eurus, jūros ešerys – 6 eurai, ungurys – 50 eurų.

Kainos

Vasarą Juodkrantėje veikia kelios parduotuvėlės, duris atveria kavinės ir restoranai. Galima išsinuomoti dviratį ir paspirtuką. Valandai dviratį galima išsinuomoti už 5 eurus, elektrinį paspirtuką – už 8 eurus.

Daugelis poilsiautojų mėgsta pasivažinėti marių krantine, nuvažiuoti į pietinėje miestelio dalyje prie marių įrengtą treniruoklių aikštelę.

Blogu oru iš Juokrantės galima autobusu nuvažiuoti iki Nidos (bilietas kainuoja 4 eurus) arba Klaipėdos (3 eurai). Taip pat kelis kartus per dieną kursuoja keltas iš Drevernos. Galima nuplaukti į kitame Kuršių marių esantį miestelį, ten apsilankyti pramogų komplekse ir grįžti atgal.

Tiesa, kainos kavinėse aukštokos. „Kurėne“ Cezario salotos kainuoja 13 eurų, bulviniai blynai su spirgais ir grietine -11 eurų, makaronai su Bolonijos padažu – 14 eurų, Kijevo kotletas – 16,5 euro, dienos sriuba – 5 eurus.

Viešbučio „Flora“ restorane menkės kepsnys kainuoja 16 eurų, lašišos – 20 eurų, jautienos burgeris – 12 eurų, karbonadas – 14 eurų, dienos sriuba – 4 eurai, žuvienė – 5 eurai.

Ant Kuršių marių kranto įsikūrusioje picerijoje „Malka“ daugelis picų kainuoja 14 eurų, dienos sriuba – 5 eurai, vištienos sriuba – 6 eurai, cezario salotos – 13 eurų, šonkauliukai – 18 eurų, kiaulės nugarinės „Tomahaukas“ – 18 eurų.

Šalia pagrindinės gatvės esančioje „Žvejonėje“ kiaulės nugarinė kepsnys kainuoja 13 eurų, starkio kepsnys „Žvejonė“ - 18 eurų, sprandinės kepsnys – 15 eurų, šaltibarščiai – 4,5 euro, žuvies sultinys su unguriu – 5 eurai, gruzdintos bulvės su dešrele – 6 eurai,

Kavinėje „Mimosa“ įvairios užkepėlės kainuoja po 12 eurų,

Cepelinų mėgėjams čia daug progų nebus

Įdomi detalė – lankantis Juodkrantės kavinėse neteko matyti, kad kurioje nors būtų siūlomi cepelinai. Nidoje keliose kavinėse jie įtraukti į meniu, tačiau Juodkrantėje – ne. Kilo klausimas, ar šioje Kuršių nerijos gyvenvietėje niekas bulvių neaugina (tai faktas), ar nepavyksta kelių maišų iš žemyno atsivežti?

Vėliau paaiškėjo, kad šiame kurorte poilsiaujantieji ne visuomet būna nuskriausti. Bent jau restorane „Juodas kalnas“ kelis kartus per metus išverdama cepelinų. Tai būna neeilinis įvykis Juodkrantėje, todėl pasmaguriauti šio patiekalo atvažiuoja net iš Nidos.

Pasak restoraną valdančios bendrovės „Umamis“ direktorės Simonos Baniulaitytės, diena, kai čia vedami cepelinai tampa įvykiu. „Cepelinus pagaminti užtrunka labai ilgai. Todėl daugelis Neringos kavinių mieliau renkasi šaldytus pusgaminius. Aišku, jie paruošiami greitai, jų kaina santykinai žemesnė.

Mes cepelinus gaminame ir verdame patys. Kadangi mūsų virtuvės šefas stambus vyriškis, tai ir jo delnai dideli. Dėl to cepelinai išeina milžiniški. Tie, kurie ragavo, dažnai skambina ir klausia, kada vėl virsime?“ – pasakojo S. Baniulaitytė.

Cepelinų porcija šioje įstaigoje kainuoja 12 eurų. S. Baniulaitytė tvirtino, kad porcijos išties didelės ir patiekalas labai sotus.

Pasak verslininkės, restorane kartais kepami ir milžiniški bulviniai blynai. Jų porcija kainuoja 13 eurų. „Cepelinus mes gaminame labai retai, kartą į kelis mėnesius, tačiau bulvinius blynus turime meniu kasdien, kurie yra lygiai tokie pat garsūs ir skanūs ir kurių paragauti atvyksta klientai ir iš toli“, – Delfi pasakojo verslininkė.