Gaunasi, kad suaugusieji seka paskui vaiką, o ne atvirkščiai. Dažnai būna, kad vaikas „veda“ paskui save iš karto keturis suaugusiuosius – mamą, tėtį, močiutę ir senelį.
Vaikui tai nepakeliamai sunku. Tai šimtaprocentinė neurozių garantija. Mažojo žmogaus ištekliai greitai išsenka, jis pradeda be priežasties rodyti kaprizus, tampa agresyvus, blogai miega, blogai valgo.
Laimingi tėvai
Vienintelis dalykas, kurio reikia vaikui, kad jis užaugtų harmoningu žmogumi – kad jo akiratyje būtų bent vienas žmogus, „esantis savo vietoje“.
Toks žmogus atrado save ir įsitikinęs, kad pasaulis apskritai yra nuostabus. Vaikas tai mato ir auga ramus. Jei svarbiausi žmonės jo gyvenime atrado pasaulyje savo vietą, tai reiškia, kad ir jis ras savo vietą, kai užaugs.
Protingi draudimai
Mamos man dažnai pasakoja: „Na, štai, aš kenčiau, kenčiau, jis rėkė valandą, dvi, ir pagaliau neištvėriau, daviau, ko reikalavo“.
Štai šioje vietoje man visiškai neaiški logika. Jeigu galiausiai tas daiktas atiteko vaikui, vadinasi, jis nebuvo pavojingas gyvybei? Vadinasi, jį buvo galima duoti iš karto? Tai kam tada tasai valandą ar dvi trunkantis cirkas: „neduosiu, negalima”?”
Trumpiau kalbant, taisyklė čia labai paprasta: jeigu galima – duokite. Jei nesate savimi tikri – nereikia drausti. Bet jeigu jau pasakėte „ne“, tai turi būti „ne“ ir taškas.
Sveikos aplinkinių emocijos
Susierzinimas, dirglumas – tai normalu. Neigiamos emocijos taip pat natūralios, kaip ir teigiamos. Mes vaikui parodome visą pasaulį, o ne tik jo dalį. Vaikui nereikalinga amžinai dirbtinai besišypsanti mama.
Jei grįžote iš darbo susijaudinę, pervargę, pasakykite vaikui: „Dabar esu piktas kaip šuo. Palauk, aš dabar nueisiu į vonią, išgersiu kavos, tada ir pabendrausime“. Ir vaikas gauna vieną iš svarbiausių pamokų – gebėjimą suprasti, kokioje būsenoje gali būti žmonės.
O kai visi yra pernelyg tolerantiški ir politiškai korektiški, vaikas nesupranta, kokią reakciją iš tikrųjų sukelia jo žodžiai ir veiksmai aplinkiniams. Mes to nemokome vaikų, o tai yra ne mažiau svarbu nei užsienio kalba ir tenisas.
Taika šeimoje
Mes negalime pakeisti kito žmogaus, bet kiekvienas iš mūsų gali pakeisti save, ir tada žmonių aplink mus elgesys taip pat pasikeis.
Ir jei manote, kad antrojo sutuoktinio elgesys kažkaip veikia jūsų vaikų elgesį, ir jums patiems tai nepatinka, vienintelis dalykas, kurį galite padaryti, tai pradėti keisti savo elgesį. Kadangi šeima – tai sistema, kažkas pradės keistis.
Tėvų gebėjimas analizuoti santykius
Žinote, jei vaikas pradėjo šlapintis į lovą (jei jis nesusirgo), greičiausiai tai ne dėl to, kad mama ir tėtis barasi. Greičiausiai jam keliami kokie nors reikalavimai, kurių jis nepajėgia atitikti.
Jei vaikas pradėjo rodyti kokius nors neurologinius simptomus, pirmiausia vertėtų paanalizuoti tėvų santykius su vaiku, o ne tarpusavio santykius. Ir tik tada, jei čia nieko nėra, galima pažiūrėti, ar vaikas nėra šeimos nesutarimų simptomas.
Sveikos ribos
Jei paaugliui nenubrėšite ribų, kuriose jis turi bendrauti su jumis, jis tas ribas ims nusistatinėti apčiuopomis, bandymų ir klaidų metodu – „iki kokio lygio galiu priversti tave vykdyti savo valią“.
Kol paauglys gyvena su tėvais, tėvai pasilieka teisę nustatyti taisykles. Pavyzdžiui: „Mūsų namuose nesikeikiama“.
Negalima toleruoti grubumo. Tėvai turi paaiškinti paaugliui, kokiomis sąlygomis vyks bendravimas. „Kai būsi pasiruošęs bendrauti mano sąlygomis – ateik“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą