Šiaudinio sodo neįmanoma nuverti skubant

Apie pirmąjį prisilietimą prie šio UNESCO saugomo reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo ir savo kūrybinio kelio pradžią Julija sutiko pasidalinti su dienraščio „Vakarų ekspresas“ skaitytojais.

Julija, esate pripažinta tautinio paveldo amatininkė. Kaip pati save pristatote - menininke ar tautodailininke?

Man šie apibūdinimai vienas kitam netrukdo. Esu ir menininkė, ir tautodailininkė, ir kūrėja - viskas po truputį, ir dar daugiau.

Kaip šiaudiniai sodai atsirado jūsų gyvenime? Ar prisimenate pirmąjį prisilietimą prie šio amato?

Labai gerai prisimenu - tai buvo 2019 metų vasara, liepa. Klaipėdoje, festivalyje „Lauksnos“, etnokultūros centre vyko nemokami šiaudinių sodų vėrimo mokymai. Juos vedė tautodailininkė, ilgametė etninės kultūros ir šiaudinių sodų puoselėtoja Marija Liugienė. 

Nuo pirmos akimirkos tai mane labai stipriai patraukė. 

Aš kiekvieną žingsnį fiksavau, grįžusi iškart ėjau į laukus rugių. Tą laiką tiesiog paskyriau sodams: kūriau, bandžiau, ieškojau savo būdo, nesidomėdama kitų pavyzdžiais. 

Po metų surengiau pirmąją parodą Vilkų Kampe, Mindaugo Nogaičio muziejuje.

Šiuo metu dirbate Tradicinių amatų centre Švėkšnoje. Kiek jūsų kasdienybėje vietos užima sodų vėrimas?

Kai pradėjau dirbti amatų centre, galvojau, kad sodus versiu ir darbe. Tačiau realybėje tam ne visada užtekdavo laiko - daug dėmesio reikalavo kiti darbai. 

Dabar, po kelerių metų, jau moku susiplanuoti laiką ir verti sodus tiek darbe, tiek namuose.

Ar sudėtinga surinkti ir paruošti medžiagas? Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį renkant šiaudus ir kitas žaliavas?

Tai malonus procesas. Javus reikia rinkti sausą, gražią vasaros dieną. Juos reikia gerai išdžiovinti, laikyti sausai. Tolesnį paruošimą - valymą, karpymą reikiamo ilgio šiaudeliais - galima atidėti iki rudens, žiemos. 

Rugių pati nesėju, šiaudus gaunu iš giminės ūkininkų. Svarbiausia - tam reikia laiko. Tai didžiausia investicija į šį amatą.

Sodų vėrimas yra menas, o kaip gimsta jūsų sodai - nuo idėjos iki galutinio rezultato?

Kartais sodas gimsta „galvoje“ - matau jo struktūrą, formas. Kartais jis įgauna formas proceso metu, leidžiant rankoms vesti. 

Būna, kad pradžioje įsivaizduoju vienaip, o galutinis rezultatas išeina visai kitoks. Tai gyvas procesas - pilnas netikėtumų. Įkvėpimo randu visur: kitų vėrėjų užaugintuose soduose, gamtoje, internete. Kartais idėjos tiesiog susikaupia ir natūraliai išsilieja kūryboje.

Papasakokite apie patį kūrybinį procesą - kaip jūsų rankose gimsta šiaudinis sodas?

Dažnai vienu metu veriu ne vieną, o kelis sodus. Vienas gali būti skirtas užsakymui, o kitame norisi išbandyti naujas formas ar idėjas. 

Viskas vyksta pagal pajautimą - kartais norisi ramiai kartoti įprastas struktūras, o kartais eksperimentuoti su šiaudelių ilgiais ir kompozicija. 

Sodo pagrindą nuveriu ant stalo, tada jį kabinu ir derinu kabančias, smulkesnes detales. Neskubu, kai sodas dermėj, galima jį užbaigti. 

Dažniausiai kuriu vakarais namuose, svetainėje, šalia šeimos. Vienas stalas ten nuolat būna užimtas šiaudelių dėžutėmis, adatomis ir siūlais - viskas visada paruošta kūrybai. 

Net jei bandau susitvarkyti, po kelių dienų visi tie daiktai vėl sugrįžta į savo vietas. Ypač tamsiuoju metų laiku vakarai labai tinkami kūrybai.

Kuri kūrybos proceso dalis jums pati maloniausia - pasiruošimas, pats vėrimas ar baigto darbo stebėjimas?

Žavesio turi visi etapai. Net ir pats išėjimas į laukus šiltą dieną pjauti rugių yra ypatingas. Vėliau ateina šiaudų valymas, karpymas - tai labai ramūs, meditaciniai darbai. Tada jau nereikia daug galvoti ar kurti, tiesiog rankos dirba, o pats procesas ramina. 

Tuo metu gali kalbėtis, klausytis muzikos, žiūrėti laidą ar tiesiog būti tyloje. 

Žinoma, didžiausia kūrybos esmė atsiskleidžia vėrimo metu ir artėjant prie pabaigos. Tuomet atsiranda ne tik atsipalaidavimas, bet ir tikras kūrybinis džiaugsmas, prasmės pojūtis - supratimas, dėl ko visa tai darai.

Atskleiskite, kiek laiko užtrunka sukurti vieną sodą?

Tai vienas dažniausių, bet ir sunkiausiai atsakomų klausimų. Juokauju, kad pirmiausia reikia suarti žemę, pasėti rugius ir juos užauginti. 

Nes pats šiaudas jau turi savo ilgą kelią. Jeigu kuriu visiškai naują sodą, procesas užtrunka ilgiau. Jeigu reikia atkartoti jau kurtą formą, viskas vyksta greičiau. 

Kasdienybėje visi skubame, stengiamės viską suspėti, atlikti daugybę pareigų, todėl labai svarbu atrasti veiklą, kuri ramina ir leidžia pabūti su savimi.

Dabar sodus veriu gerokai sparčiau nei prieš kelerius metus, nes atsirado daugiau patirties. Vienas vidutinio sudėtingumo sodas dažniausiai užtrunka apie 10-14 valandų, tačiau tas laikas išsidalina per daugybę dienų ar net savaičių. Tai nėra darbas, kurį gali padaryti vienu prisėdimu - jis reikalauja susikaupimo ir ramybės. 

Kartais sodas dar ilgai kabo neužbaigtas, nes norisi pakeisti detales, pakoreguoti proporcijas, pajusti, ar jis jau „skamba“. Šis procesas nėra apie skubėjimą. Sodui reikia laiko.

Kai sakote „vidutinio dydžio sodas“, ką tiksliai turite omenyje? Kaip nustatoma riba tarp mažo, vidutinio ir didelio sodo?

Nėra aiškios ribos. Tai labai subjektyvu. Vidutinis sodas toks, kad jį galima pakabinti namuose - kad netrukdytų erdvei, bet būtų matomas ir gyvas. 

Viskas priklauso nuo vietos ir žmogaus poreikio.

Be tradicinių javų šiaudų ir nendrių, sodams naudojamos ir kitos medžiagos. Kokios jos ir kaip jų naudojimas keičia galutinį rezultatą?

Tradiciškai sodai veriami iš ilgiausią, tvirčiausią šiaudą turinčių javų - rugių. Galima naudoti ir kviečius, avižas, miežius, smilgas. 

Aš dažniausiai veriu iš rugių ir kvietrugių šiaudų. Esu bandžiusi net plastikinius šiaudelius - tai buvo projektas lauko instaliacijai. Nors medžiaga netradicinė, forma išliko ta pati, ir rezultatas buvo vizualiai labai įdomus.

Puošybai naudoju įvairias gamtines detales: linų sėklų dėžutes, aguonų galvutes, šermukšnių uogas, taip pat gintarą. 

Jie suteikia sodui papildomos prasmės, šviesos ir dekoratyvumo.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad kūrėjas į savo darbą „įpina“ emocijas ir vidines būsenas? Kaip tai atsispindi jūsų soduose?

Taip, visiškai. Užtenka pažvelgti į sodą ir pajauti, ką jis neša: ramybę, harmoniją, šviesą. Man atrodo, kad sodo neįmanoma verti būnant piktam ar skubančiam. 

Pats kūrybos procesas man yra tarsi sustojimo laikas, mažytė šventė sau. Iš padrikų šiaudelių po truputį gimsta tvarka, darna ir harmonija. 

Tas procesas ramina, pripildo ir įkvepia. Labai daug džiaugsmo suteikia ir žmonių reakcijos - kai kažkas išsirenka sodą, džiaugiasi juo, pajunta ryšį.

Ar ši veikla reikalauja daugiau fizinių jėgų ar vidinės ramybės? Ar verdama labiau pailsite, ar pavargstate?

Vienareikšmiškai pailsiu. Man tai - sakralus, labai ypatingas ir gilus procesas. Fiziškai šis darbas nėra sunkus, tik tenka ilgai ramiai sėdėti, todėl reikia nepamiršti pajudėti. Tačiau svarbiausia čia ne fizinės jėgos, o laikas ir vidinė ramybė. 

Sodo neįmanoma sukurti skubant, tai - sustojimo laikas. Kasdienybėje visi skubame, stengiamės viską suspėti, atlikti daugybę pareigų, todėl labai svarbu atrasti veiklą, kuri ramina ir leidžia pabūti su savimi.

Ar kada nors skaičiavote, kiek sodų esate nuvėrusi per visą laiką?

Taip, bandžiau suskaičiuoti, nes pačiai buvo įdomu - kiek padovanoju, kiek žmonės įsigyja, kiek turiu namuose. Bet tai nėra lengva, nes sodai labai skirtingi: nuo mažų iki tokių, kurie vos telpa pro duris. 

Artėju prie dviejų šimtų. Vidutiniškai per mėnesį gimsta du trys mažesni ar didesni sodai.

Per šitiek kūrybos metų suvėrėte ne vieną sodą, tačiau ar yra konkretus darbas ar projektas, kuris jums ypač brangus? Kodėl būtent jis?

Sunku išskirti vieną konkretų darbą. Brangios buvusios asmeninės parodos Šilutėje, Palangoje, Kintuose, Saugose, kur vienoje vietoje matomi visi sukurti sodai sukelia stiprų emocinį įspūdį. 

Vis dėlto vienas labiausiai įsiminusių projektų - Sausio 13-ajai skirtas „Laisvės sodas“, sukurtas su VšĮ „Baltas sodas“. 

Jis buvo pristatytas Klaipėdoje, Žvejų rūmuose, kaip memorialinė instaliacija aukoms atminti, vėliau keliavo DFDS keltu, o dabar yra Klaipėdoje, tautodailės salone „Marginiai“. 

Kviečiu birželio mėnesį aplankyti ten besisukančią mano ir tautodailininkės Dalios Lengvinaitės bendrą šiaudinių sodų parodą.

2022 metais tapote sertifikuota tautinio paveldo amatininke. Koks buvo šis kelias?

Į šį procesą įsiliejau labai ypatingu metu - kaip tik tada Lietuvoje vyko tikras šiaudinių sodų atgimimas. Didžiulį darbą čia atliko Marija Liugienė iš Vilniaus etnokultūros centro, prisidėjusi prie šio amato populiarinimo ir jo įtraukimo į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. 

Tuo metu buvo įkurta „Dangaus sodų“ asociacija, prie kurios prisijungiau ir aš. Dalyvavau pačioje šio judėjimo pradžioje, prisidėjau prie veiklų, bendravau su kitais kūrėjais. 

Buvo labai stiprus bendrystės jausmas - visi jautėme, kad prisidedame prie svarbios tradicijos išsaugojimo. Sertifikavimui paskatino ir kolegos kūrėjai. Reikėjo pateikti paraišką, surinkti informaciją apie savo veiklą, parodas, edukacijas, parodyti darbus. 

Vertinimo komisijai siunčiau savo sodus kaip pavyzdžius, o vėliau gavau tautinio paveldo produkto sertifikatą.

Ar verdama sodus laikotės tradicijos, ar daugiau interpretuojate?

Tradicija man labai svarbi - pats sodas jau remiasi į ją, tiek per pirmapradę medžiagą - šiaudą, tiek per pagrindinę piramidės struktūrą, kurią dažniausiai išlaikau. Tačiau kūryboje visada atsiranda ir laisvės. Norisi ieškoti, atrasti naujų sprendimų, jungimų, formų. Kuo daugiau veri, tuo daugiau pamatai galimybių.

Kiek jums svarbus kultūrinis paveldas?

Labai svarbus. Aš užaugau aplinkoje, kur tradicijos, audimas, liaudies menas buvo natūrali gyvenimo dalis. Man svarbu, kad tradicija būtų gyva - pritaikyta šiandienai, tik taip ji gali tęstis.

Sodų vėrimas nuo seno perduodamas iš kartos į kartą. Ar pati mokote kitus? Kiek svarbus jums šio amato tęstinumas?

Man labai patinka mokyti tuos, kurie nori mokytis. Kai žmogus motyvuotas, tai yra džiaugsmas mokyti. Man lengva tą daryti, aš galiu kantriai daug kartų pakartoti, parodyti. Dažniausiai mokiniai būna moterys, vyrų ateina nedaug. Vaikus mokyti imuosi atsargiai, nes tai nėra lengva. 

Jiems sunku darbuotis su adata ir siūlu, mazgus megzti, o šiaudelis trapus, bet bandome, mokomės. Kai prašo edukacijos - perspėju, kad nebus paprasta, bet pabandyti visada yra verta. Rekomenduoju kiekvienam pabandyti suverti nors reketuką, kad rankomis pajaustum šiaudo šilumą ir trapumą ir širdimi suprastum, kaip kuriamas šis grožis.

Minėjote, kad šiaudinio sodo vėrimas išgyvena atgimimą, kaip manote, kaip šią tradiciją priima jaunoji karta?

Labai įvairiai. Vieni žino, domisi ir grožisi, kiti net nėra girdėję. Bet kai susiduria - dažnai susižavi. Svarbiausia, kad atsirastų žinojimas ir galimybė patirti.

2020 metais pristatėte „Sodauto“. Kaip kilo idėja pradėti šią veiklą ir kokia reikšmė slypi šiame pavadinime?

„Sodauto“ atsirado labai natūraliai, iš mano pačios veiklos. Aš vis vėriau sodus, jų vis daugėjo, ir atsirado jausmas, kad jau norėtųsi juos kažkaip parodyti ir kitiems. 

Labai didelė pagalba man buvo dukros - jos padėjo su socialiniais tinklais. Be jų „Sodauto“ turbūt taip ir nebūtų atsiradę. 

O pats pavadinimas… norėjosi kažko, kas būtų susiję su sodu, bet ne tiesmuka, ne paprasta. „Sodauto“ yra žodis iš liaudies dainų - garsažodis, kurio tikslios reikšmės mes nežinome. Jis nėra kasdien vartojamas, bet jis turi šaknį - „sod“, ir kartu kažką seno, tikro. 

Mums jis labai gražiai suskambo. Toks paslaptingas, turintis ryšį su praeitimi, tradicija.