Šimtametė lapiškė meldžiasi už taiką pasaulyje

Įkopė į antrąjį šimtmetį

Nepatikėtum, kad ši skaidrios atminties, blaivaus mąstymo, plačiai besišypsanti Lapių gyventoja I. Jomantienė rugpjūtį įkopė į antrąjį šimtmetį.

Ji kasdien pasikloja savo lovą, prireikus pati pasiruošia valgį, pasiramsčiuodama lazdele išeina į kiemą, kartais apsilanko pas artimiausią, gerokai jaunesnę kaimynę, kad pasišnekučiuotų. Savo optimizmu šimtametė gali užkrėsti ir jaunesniuosius.

Ilgaamžė, gyvenanti jaukiai sutvarkytuose ir jai pritaikytuose savo namuose su dukros Jovitos šeima, yra laiminga. Ir kas gali paneigti, kad rūpestinga priežiūra ir nuolatinė medicininė pagalba, kuria pasirūpina Jovitos vyras medikas, pailgina amžių.

Per pandemiją šeimą labai išgąsdino senolę užpuolęs kovido virusas, bet tinkamai gydoma pavojinga liga buvo įveikta.

Jaudinantis buvo šimtasis gimtadienis ne tik senjorei, bet ir jos vaikams, anūkams, proanūkiams. Sulaukė ne tik giminių sveikinimų, pagarbos, bet ir rajono vicemerės Violetos Riaukienės, Vėžaičių seniūno Alvydo Mockaus, Lapių bendruomenės atstovų, kaimynų, etnokultūros puoselėtojų.

Šventę vainikavo iškilmingos Mišios Vėžaičių bažnyčioje, kur susirinko visa ilgaamžės šeima, artimieji, giminės, kaimynai.

„Gerai praleidau gyvenimą – be didelių skausmų“, – ištarė sukaktuvininkė, nors dvasinių sukrėtimų neišvengė – teko sargdinti ir palaidoti vieną iš keturių vaikų – trisdešimtmetę dukrą.

Neišsipildęs noras netrukdė domėtis

„Aš labai norėjau mokytis, bet šeimoje augo 10 vaikų – nebuvo sąlygų. Ir mamai atrodė, jog mergelikei nereikia mokslo – ištekės ir augins vaikus, – atskleidė I. Jomantienė. – Jokūbavo pradinėje mokykloje mokiausi penketais – su malonumu būčiau baigusi gimnaziją.

Nuvažiavusi į Kretingą ir pamačiusi pasipuošusias gimnazistes, gailėdavausi, kad aš negaliu ten būti. Taigi baigiau tik keturias klases, bet nuoskaudos nesinešioju.“

„Ir nebaigusiai didelių mokslų mūsų mamai užtenka žinių, išminties, supratimo, ji iki šiol viskuo domisi, skaito, sprendžia lengvus kryžiažodžius“, – patikino dukra Jovita.

Nuo Jokūbavo krašto Žvirb­lių kaimo kilusi I. Jomantienė Lapių kaime apsigyveno daugiu nei prieš 70 metų. „Mūsų tėvai buvo žemdirbiai – sunkiai gyvenome.

Po žemės reformos valdėme 45 hektarus – gausiai šeimai skyrė nemažai žemės. Pasistatėme naują trobą prie Jokūbavo, bet man brangiausia gimtoji sodyba – iki šiol prisimenu jos vietą: tvenkinį ir akmenį, nuo kurio pūkštelėdavome į vandenį“, – šypsodamasi dėstė šimtametė.

Ji prisiminė prezidentą Stulginskį, kuris baigęs savo kadenciją nusipirko Jokūbave dvarą. Pasak ilgaamžės, iki šiol tebėra anuomet buvusių modernių ūkinių pastatų griuvėsių. „Stulginskis su žmona Ona sekmadieniais ateidavo į bažnyčią ir atsisėdavo į pirmą suolą“, – dalijosi prisiminimais ilgaamžė.

Per gyvenimą – su daina ir giesme

Iš savo gimtinės į Lapių kraštą Irena atsikraustė po tėvo mirties, kai brolio valdomame ūkyje nebenorėjo gyventi – siekė tvarkytis savarankiškai. Tuomet prisiglaudė Utriuose pas vyresnę seserį Oną. Ten susipažino su Edvardu Jomantu, už kurio ištekėjo.

I. Jomantienė kalbėjo, kad vedybos buvusios sėkmingos – juokavo, kad laimei nesutrukdė ir pokariu švenčiamose vestuvėse nugvelbtas specialiai iškeptas tortas.

„Ačiū Dievui, gerai sugyvenom – 4 gerus vaikus užauginome, bet nesulaukėme auksinių vestuvių – beveik poros metų pritrūko, kai vyras išėjo amžinybėn“, – apgailestavo šimtametė.

Abu kolūkyje sunkiai dirbo, už tai negaudami atlygio – tik kino filmą į Lapius už darbą atveždavo parodyti. „Vargas užgrūdino“, – sakė ilgaamžė.

Nuo vaikystės I. Jomantienė nesiskiria su daina ir giesme – tai jos gyvenimo dalis, paguoda, įkvėpimas. Šokti, dainuoti, giedoti jai patiko iki senatvės. „Mama turėjo gražų balsą, muzikinę klausą“, – pastebėjo dukra Jovita.

Dar nelankydama mokyklos kartu su kaimo žmonėmis Irena giedojo gegužinėse pamaldose kapinėse. „Mokykloje man mokytojas net diriguoti klasei liepdavo“, – prisiminė šimtametė.

Paauglystėje pradėjusi giedoti Jokūbavo bažnyčios chore, vėliau visą gyvenimą giedojo Mikoliškių parapijos bažnyčioje. „Kartais vyras supykdavo, pavadindavo davatka, bet mane labai traukė į bažnyčią. Mišiose pagiedojus atsirasdavo stiprybės, o jei sekmadienį nenueidavau, tai kažko labai trūkdavo“, – atskleidė pašnekovė.

Bažnyčios chore ji negieda apie trejus metus, tačiau per televiziją ar Marijos radiją transliuojant Mišias ilgaamžė pritaria. Kol buvo stipresnė, per gavėnią namuose viena giedodavo Žemaičių Kalvarijos kalnus.

Daug senovinių dainų mokanti I. Jomantienė sakė, kad kadaise abiejų su seseria Ona dainuojamas dainas kažkas įrašė. Ilgaamžė daug metų dainavo Lapių kultūros namų vokaliniame ansamblyje.

Maestro Virgilijus Noreika buvo jos žvaigždė – žavėjosi juo, klausydamasi jo koncerto, kartu traukdavo arijas. Ir neatsitiktinai savo pagranduką sūnų pakrikštijo Virgilijumi vildamasi, kad jį patrauks daina, muzika, tačiau šeimoje šio pomėgio niekas neperėmė.

Kaip sulaukti gražios gilios senatvės? „Nereikia širdyje pykčio nešioti – aš nesutikau prasto žmogaus, – šypsojosi ilgaamžė. – Dabar svarbiausia, kad karo nebūtų.“