Šiūparių šviesuoliams jų kaimas šviečia ryškiausiai

Gyvenimą kuria buvusioje scenoje

„Daug metų gyvenome miesto daugiabutyje – norėjome turėti savo kiemą, į kurį vasaros rytais išeitume gerti kavos, – šypsodamasi dėstė Ramutė. – Kai atvažiavome pažiūrėti čia parduodamo būsto, negražiai atrodė pastatas. Dingtelėjo mintis, ar mums jo reikia, bet kai buvusiuose kultūros namuose pamatėme įrengtą butą, pajutome, kad jis mūsų. Ir čia gyvename devintus metus.“ „Niekas iš čia mūsų nesugrąžintų į Gargždus – čia mūsų vieta“, – antrino Martynas.

Atsikrausčius į Šiūparius, atsiskleidė meninė M. Kalvaičio prigimtis – pradėjo drožinėti, meistrauti. Prie įėjimo į šeimos namus rymo jo išdrožtas muzikantas Jonelis, bet neliūdės vienas, nes autorius mintyse jau kuria kompoziciją – bandonija grojančios moters bei šokančios mergaitės skulptūras. Martynas irgi moka groti lūpine armonikėle.

„Mes gyvename ant scenos ir dalyvaujame gyvenimo spektaklyje“, – geros nuotaikos nestokojo sutuoktiniai. Jaukūs šeimos namai iš tiesų įrengti buvusių kultūros namų scenoje. Pro buto langą atsiveria gražus vaizdas į Šiūparių tvenkinį, kurį abu vadina „mūsų jūra“. Prie jo tvarkymo daug prisideda Martynas. Nuo savo namų pusės vyras valo, pjauna pakrantę, ne tik įžuvino tvenkinį, bet ir papuošė savo sukurtais akcentais. Ir suolelį pastatė, kad visi čia galėtų pasigėrėti gamta.

Kalvaičiams priklauso ir buvusi kultūros namų salė, kurios paskirtis dabar – garažas. Tačiau šeimininkų atnaujintos, išgražintos patalpos kartais tampa jaukia Šiūparių bendruomenės susibūrimo erdve. Padedant Ramutei, Martynas ant sienos nupiešė Lietuvos žemėlapio kontūrus. Ryškiausiai jame pažymėtas Šiūparių kaimas. „Reikia mylėti savo kraštą, savo gyvenamąją vietą“, – „Bangai“ ištarė M. Kalvaitis, kilęs nuo Tauragės, daug metų gyvenęs Gargžduose.

Rūpi ne tik savo kiemas

Šiūpariuose suradę širdžiai mielą erdvę, kurios į nieką nekeistų, Kalvaičiai susikūrė jaukius namus, akį traukiančią aplinką, jie atviri bendrystei.
Ramutė papuošė kiemą gėlių kompozicijomis, Martynas – mažosios architektūros elementais, meniniais akcentais. Buvęs metalo specialistas anksčiau neturėjo laiko meistrauti, drožinėti tai pradėjo atsikraustęs į Šiūparius.

„Ką veiksi būdamas pensininku – nejaugi girtuok­liausi?“ – retoriškai ištarė Martynas. Nei drožybos, nei meistrystės jis niekur nesimokė. „Išmokė gamta, – paslaptingai ištarė meniškos prigimties vyras. – Kai pradedi, nebegali sustoti, o kai pasiseka, jauti pasitenkinimą.“

Ankstesniais metais savo kieme pastatęs malkinę, kurios projektą žinovas pavadino unikaliu, šį pavasarį Martynas iki savo gimtadienio sumeistravo naują pavėsinę. Sulaukęs 75-erių metų jubiliatas atsisėdo į savo išskobtą „krėslą“. Kalvaičiai atskleidė, jog visi, atvykusieji į svečius, sėdasi į jį ir fotografuojasi. Paklaustas, kaip jaučiasi sulaukęs gražios sukakties, Martynas linksmai atsakė, kad tik pagal pasą jam tiek metų, o širdyje – tarsi penkiasdešimt­metis, nors streikuojanti širdis neleidžia užsimiršti.

Pavėsinėje – ir šeimininko sumeistrautas stalas, suolai. Kieme taip pat akį traukia Martyno pagamintas ir išgražintas stalas, suolas, o šalia įkomponuotos senos girnos. Ramutė, kurią vyras vadina dešiniąja ranka, čia priderino gėles.

M. Kalvaitis neapsiribojo savo kiemo tvarkymu – jam rūpi ir viešosios erdvės kaime. Nagingas vyras sumeistravo ir senosiose Šiūparių kapinaitėse pastatė du kryžius, koplytstulpį, altorėlį. Šiemet atnaujino Marijos skulptūrą, kurios atsisakė į sodybą atsikraustę nauji šeimininkai. Ją irgi pastatė kapinaitėse. R. Kalvaitienė kas vakarą ten ėjo į gegužines pamaldas.

„Kaimo žmonės prieš kelerius metus pakvietė giedoti ir, pasiėmusi maldaknygę, nuėjau, nors iki tol nežinojau šios kaimo tradicijos“, – sakė ji. Martynas – liuteronų tikėjimo, todėl nesilankė katalikų pamaldose.

Gegužinės pamaldos baigėsi susibūrimu Kalvaičių namuose, prie vaišių stalo, kurias suruošė bendruomenės žmonės, ir jiems nuoširdžiai talkino Ramutė.
R. ir M. Kalvaičiai prigijo Šiūpariuose, įsitraukė į bendruomenės veiklą. Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė gyrė juos už darbštumą, draugiškumą, kaimyniškumą, gražias iniciatyvas. Praėjusį rudenį per Dagos šventę Doviluose Šiūparių bend­ruomenė padėkojo šiai šeimai už gražius darbus.