Skaitmeninė prenumerata – neišvengiamas kelias stiprėjant konkurencijai su socialiniais tinklais ir nuomonės formuotojais

Pasak jo, aiškios mintys šiais laikais labai priklauso nuo sutvarkytos žurnalistikos. Tokios, kuri turi konkretų adresą, konkrečią atsakomybę: „Tai – klasika, tai yra save pateisinusi ir apgynusi tradicija. Ir niekada nebuvo klausiama, ar reikia susimokėti už tokią atsakomybę“.

Šiandien, kai informacijos srautai skaitmeninėje erdvėje atrodo beribiai, o turinys dažnai pateikiamas anonimiškai, susidaro klaidingas įspūdis, kad informacija yra nemokama. „Grubi nesąmonė: visa informacija turi savo pateikėjus. 

Tik vienus jūs galite atsekti, o kitų – niekada“, – sako L. Kontrimas. Jo teigimu, už tuos, kurie atsekami ir su kuriais bendraujame, mes, mūsų tėvai, seneliai visada susimokėdavome. 

Ne tik todėl, kad pirkdavo prekę – laikraštį, knygą, žurnalą, bet ir todėl, kad už nuperkamą informaciją gaudavo garantą – pavardę arba adresą tų, kurie ją pateikia. „Stebėkime – tokia susitarimo forma tampa kokybės ženklu.“

Šiame kontekste vis daugiau naujienų portalų renkasi skaitmeninės prenumeratos modelį. Tai ne tik verslo sprendimas, bet ir vertybinis pasirinkimas, susijęs su žurnalistikos kokybe, visuomenės informacine sveikata ir demokratijos tvarumu.

Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė šį procesą apibūdina kaip neišvengiamą reakciją į sparčiai besikeičiančią informacinę rinką, kurioje be perstojo atsiranda naujų turinio kanalų, o tradicinė žiniasklaida priversta ieškoti būdų, kaip sėkmingai gyvuoti.

„Klausimas, kaip uždirbti ir gauti pajamų, taipogi ir išsilaikyti augančioje informacinio verslo rinkoje, kur nuolat randasi naujų turinio kanalų, yra vienas dažniausių klausimų, į kurį atsakymo pastoviai ieško tiek tradiciniai žiniasklaidos verslai, tiek ir individualūs turinio kūrėjai“, – pastebi VDU profesorė.

Vakarietiškas modelis: prenumerata kaip norma

Skaitmeninės prenumeratos modelis jau seniai įsitvirtinęs Vakarų Europoje ir Šiaurės šalyse. Kaip pažymi A. Balčytienė, net ir bulvarinė (tabloidinė) žiniasklaida Šiaurės šalyse apmokestina internete teikiamą turinį. 

Tai rodo, kad net ir lengvesnio, pramoginio turinio vartotojai yra pasirengę mokėti, jei tik turinys pateikiamas profesionaliai ir nuosekliai.

„Štai Šiaurės šalyse visi tabloidinės spaudos leidiniai apmokestina internete teikiamą turinį – o juk tabloidiškumo žanras, regis, veikiau turėtų įkyriai „brukti“ nei atsakingai atrinkti ir „teikti“ turinį.“

Šią tendenciją patvirtina ir Jungtinės Karalystės Oksfordo universitete įsikūrusio Reuters žurnalistikos studijų instituto kasmetinis „Digital News Report“ („Skaitmeninių naujienų tyrimas“) apie žiniasklaidos vartojimą, skaitmeninę transformaciją ir auditorijų elgseną, kuris rodo, kad prenumeratos modelis sėkmingiausiai veikia didelės apimties, dažniausiai anglakalbėse rinkose, taip pat šalyse, kuriose stipri skaitymo kultūra (Norvegija, Švedija) ir regioninė spauda (Vokietija, Šveicarija).

Konkurencija su socialiniais tinklais ir nuomonės formuotojais

A. Balčytienė pastebi, kad tyrimas taip pat atskleidžia, jog globaliai naujienų pasirinkimuose dominuoja socialinės medijos platforma TikTok ir kiti audiovizualinio turinio šaltiniai. 

Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių informaciją gauna ne iš žurnalistų, o iš individualizuoto, personalizuoto turinio kūrėjų. Tai kelia rimtą iššūkį tradicinei žiniasklaidai, kuri remiasi faktais, atsakomybe ir redakcine kontrole.

„Tai, ką transliuoja ne tradicinė žiniasklaida ar žurnalistai, bet labiau individualizuoto, personifikuoto turinio kūrėjai, tampa dominuojančiu informacijos šaltiniu“, – sako profesorė.

Prenumerata – ne tik verslas, bet ir žurnalistikos kokybės garantas

Profesorė Balčytienė pabrėžia, kad prenumeratos klausimas nėra vien apie pajamas. Tai – ir apie žurnalistikos kokybę, profesionalumą, spaudos laisvę. Ji atkreipia dėmesį, kad diskusijose apie prenumeratą dažnai pamirštama kalbėti apie žurnalistą – žmogų, kuris kuria turinį.

„Kaip matyti, dažnuose svarstymuose, kur link medijų verslui tiktų sukti, susiduria dvi dedamosios: (a) verslo išlikimo interesai ir naudos variklis bei (b) turinio kokybės dalykai, o dar tiksliau – žurnalisto profesionalumo ir spaudos laisvės reikalai. Tiesą sakant, būtent apie pastarąjį – žurnalistinį – aspektą, yra mažiausiai kalbama.“

Lietuvos situacija: tarp dvejonių ir augančios paramos kultūros

Lietuvoje vis dar juntamos abejonės dėl prenumeratos modelio – ypač kalbant apie jaunąją auditoriją, kuri dažnai informaciją vartoja per socialinius tinklus. Profesorė pastebi, kad tai kelia riziką visuomenės informacinei sveikatai:

„Šie ir taip menkai supranta, kas yra žurnalistika, jų politinis dalyvavimas taipogi yra menkas.“

Tačiau jau formuojasi ir priešinga tendencija – auga kokybiško turinio rėmimo kultūra. Tinklalaidės, žurnalistiniai tyrimai, specializuoti kanalai, finansuojami bendruomenės ar nevyriausybinėmis iniciatyvomis, rodo, kad visuomenė pradeda vertinti turinį, kuris turi aiškų adresą ir atsakomybę.

Audrys Antanaitis: žiniasklaida – ypatingas, bet vis tiek verslas

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžia, kad žiniasklaidos vartotojas pirmiausia turėtų pradėti nuo pagarbos sau.

„Šiuolaikinis žiniasklaidos vartotojas – skaitytojas, klausytojas, žiūrovas – pirmiausia turėtų gerbti save, kaip save turėtų gerbti valgytojas, sporto sirgalius ar vairuotojas.“

Pasak jo, per amžius niekam nekildavo klausimų, ar reikia mokėti už knygą, laikraštį ar žurnalą. Net ir radijo bei televizijos laikais naujienos būdavo įkalkuliuojamos į pačius aparatus. Tačiau šiandien, kai informacija pasiekiama per universalius įrenginius, dažnas pamiršta, kad kokybiškas turinys reikalauja investicijų.

„Tą reikėtų suprasti ir užmiršti fantazijas, kad mūsų laikais atsirado nemokama save maitinanti žiniasklaida.“

Antanaitis primena, kad žiniasklaida – tai ypatingas, bet vis tiek verslas. Jai galioja dauguma verslo dėsnių, nors keliami ir aukštesni reikalavimai: objektyvumas, patikimumas, aprėptis.

„Šiems reikalavimams užtikrinti būtina tam tikra infrastruktūra, kuri turi užtikrinti žurnalistikos kokybę, už kurią vartotojas ir turi mokėti. Jei nori kokybiško produkto.“

Vis dėlto, informacijos srautas šiandien milžiniškas, o dalis jo – nemokamas. Tačiau Antanaitis įspėja, kad ne visa informacija yra lygiavertė.

„Antikos laikais kažkas būdavo rašoma ant tvorų, šiais laikais žurnalistais mėgsta prisistatyti šoumenai ir vadinamieji nuomonės formuotojai.“

Jis kritiškai vertina šiuolaikinius „influencerius“, kurie dažnai formuoja nuomonę, bet neturi nei žurnalistinio pasirengimo, nei atsakomybės.

„Jau pats terminas – „nuomonės formuotojai“ – prilygina juos paprasčiausiems propagandistams, kurių tikroji užduotis visada ir yra nuomonės formavimas. Propagandą apmoka ne vartotojas, o tas, kuris nori ją vartotojui įpiršti.“

Galiausiai, LŽS pirmininkas pateikia palyginimą, kuris puikiai atspindi žurnalistikos vertę:

„Tikroji žurnalistika – kaip gera mašina. Nori gerai važiuoti – turi investuoti. Vartotojas gali su tuo nesutikti ir pykti, bet pasirinkimas jam paliktas. Renkiesi pats. Ir nors mokestis negarantuoja tobulybės, kokybės bent jau gali reikalauti. Priešingu atveju tegali pasakyti – „norėti nedraudžiama“.“

Prenumerata – neišvengiamas žingsnis

Skaitmeninė prenumerata – tai ne tik būdas išlaikyti žiniasklaidos verslą. Tai – investicija į visuomenės informacinę sveikatą, demokratijos stiprinimą ir žurnalistikos profesijos ateitį. Ji reikalauja ne tik technologinių sprendimų, bet ir vertybinio apsisprendimo – tiek iš redakcijų, tiek iš skaitytojų.

Prenumerata – tai ne tik mokestis už turinį. Tai – pasitikėjimo, atsakomybės ir kokybės ženklas.