Slaugos namai ar rojaus vartai?

Ketinimai – kilnūs, realybė – ne visada

Šiandien jau beveik įprasta, kad seniems, negalintiems savimi pasirūpinti asmenims geriausia vieta – slaugos namai. Tuo baigia įtikėti net patys senjorai, tokiu būdu mėgindami apsaugoti artimuosius nuo papildomų rūpesčių ir atsiduoti jais pasirūpinančioms įstaigoms. 

O ar toms įstaigoms iš tiesų nuoširdžiai rūpi nukaršę senoliai? Galbūt, tačiau šio teksto autorei net septynerius metus Kaune teko rūpintis sunkią negalią turinčiu artimuoju ir itin aršia onkologine liga sirgusia pažįstama. 

Akivaizdu, jei ne nuolatinė kontrolė ir ginčai su slaugos įstaigų darbuotojais, senolio gyvenimiškoji kelionė būtų buvusi gerokai trumpesnė. 

O požiūris, kad jei jie (pasiligoję artimieji) nerūpi jums, giminėms, tai kodėl turėtų rūpėti mums, slaugos namų (ir ypač valdiškų) nuolat pervargusioms vidutinio amžiaus darbuotojoms, – anaiptol ne ciniškas juokelis. 

Kitai prižiūrėtai moteriai, nepaisant ginčų su gydymo ir slaugos sričių atstovais, itin nepasisekė. Sparčiai progresuojant onkologinei ligai ir pradėjusiai moterį gydyti onkologei išėjus kasmetinių atostogų, nors ligonei akivaizdžiai priklausė paliatyvi slauga, ši paslauga galiausiai buvo įforminta prabėgus dviem savaitėms po mirties. 

Beviltiškai mėginus procesą paspartinti tuo besirūpinančios įstaigos darbuotoją, atsakymas nestebino: juk tai nemaža valstybės išmoka. Nors ne išmoka tuomet rūpėjo, o galimybė kuo skubiau gauti onkologiniais ligoniais besirūpinančių medikų vizitą. 

Mat paliatyvios slaugos skyriuje tuo metu nebuvo vietos. Tiesa, ligoninės priimamajame buvo pasiūlyta ant gulto nuo 14 val. laukti iki ryto, kol vieta galbūt atsiras (suprantama, jei kas iškeliaus Anapilin).

Stinga lėšų, o gal dėmesio?

Valstybės požiūriu, jau netrukus mūsų šalyje pritrūks BVP kūrėjų, kalbant apie kūdikius, kurie yra to garantas, tad senoliai – tik našta, reikalaujanti daug papildomų sąnaudų. 

O ir be senolių yra nemažai sričių, kurioms verkiant stinga finansų. Dėl to iš dalies galima pateisinti valstybinių slaugos namų darbuotojas, dirbančias už menką atlygį. Darbas sunkus, reikalaujantis daug kantrybės, sveikatos ir nervų. 

O ir aplinka dažnai tokia, kad nevaikštančių senolių gyvenimą praskaidrina tik besikeičiančių metų laikų vaizdai pro langus, o slaugytojų poilsio kambariuose nėra nei masažo krėslų, nei aparatūros su relaksacine muzika ar nemokamos kavos aparato. 

Giminaitį pagal mudviejų susidarytą algoritmą slaugydavau 3 mėnesius namuose, o vieną, kad pailsėčiau, veždavau į valstybinius slaugos namus. 

Tai labai nepatikdavo jų darbuotojams. Mat geriausia, kai slaugomasis ten išbūna vienu metu visus per metus jam nemokamai priklausančius 4 mėnesius. 

Taip ir nutiko per karantiną. Tai slaugomajam atsiėjo išgedusią pragulą kojoje, kurią teko operuoti, nes man kaskart 15 min. užsukus į palatą karantino metu šalia nuolat būdavo slaugė, tad atlupti nuo kojos pleistrą ir pažiūrėti, kas po juo, nepavykdavo. 

Galima tik pasvajoti, kad kadaise slauga bus kaip Italijoje. Ten slaugos namų prieangiuose galima pamatyti seifų slaugomų damų briliantams. 

Mat, nepaisant senjorių negalios, amžiaus ir adekvatumo, kas dažnai primenama mūsų slaugos namuose, jei slaugomasis mėgina reikšti nepasitenkinimą, jos kasryt, jei dar sugeba pageidauti pačios ar artimieji, aprengiamos mėgstamais drabužiais, pagrimuojamos ir vežamos su briliantais pasitikti eilinės gyvenimo dienos. Nepaisant negalios ir senatvės. 

Mano giminaičio grąžintų vaistų krepšelyje, parsivežus jį iš slaugos namų, teko rasti stiprių raminamųjų vaistų, skirtų epileptikams. Jie nebuvo žmogui būtini, nes įrašo apie tuos vaistus nebuvo slaugos namų ligos išraše. Pasiteiravus apie tai slaugos ligoninės gydytojos, buvo paaiškinta, kad tai ligos istorijoje ji tiesiog pamiršo įrašyti. 

Tiesa ta, kad giminaitis iki vėlyvo vakaro mėgsta bendrauti. Tuo metu, kai slaugos ligoninėse įprasta gesinti šviesą ir visiems miegoti. Nori jie to ar ne.

Lyg loterija

Būta per tuos slaugos namuose metus ir laikotarpių privačiose slaugos įstaigose. Šiandien, jei reikėtų ten vežti artimąjį, jau žinočiau, kur galiu palikti ramia sąžine, o kur kojos geriau nekelti, nors sienas puošia autoriniai paveikslai, nepriekaištingai sutvarkyta aplinka, o atvykę aplankyti artimieji vaišinami kava. 

Ir, užuot gėrusi kavą, tuo metu be skrupulų pakelčiau slaugomojo antklodę ir įsitikinčiau, ar iki kraujo neiššutusios jo kirkšnys. 

Tą turėtų žinoti užsienyje dirbantys ir už tėvų slaugą Lietuvos privačioms slaugos įmonėms pinigus pervedantys artimieji. 

Kas apgins senolį, kai iš jo rankų plėšiamas sumuštinis su lašiša, kai nauja slaugytoja nesuprato, kad tas sumuštinis skirtas ne jam, o VIP klientui arba slaugos namų savininkų artimajam. 

Užtat būta slaugos įmonių, kur artimuosius galima lankyti bet kada, nors ir vėlyvą vakarą, o atėjus vasarai jie vežami pogulio į lauko pavėsines, kad pakvėpuotų gaiviu vasaros oru ir kieme žydinčių gėlių aromatu. Vienoje jų, jei pritrūksta rankų, sauskelnių keisti eina net pati įstaigos vadovė. 

Taip įprato 14 metų dirbusi Norvegijos slaugos namuose, o tėvynėje įkūrusi slaugos namus ir įgyvendinusi ten sukauptą patirtį. 

Didžiojoje Britanijoje senoliai turi teisę savo butą iškeisti į analogišką. Skirtumas tas, kad tame bute, kuris priklauso slaugymo įstaigai, jis įkurdinamas panašiai kaip namuose, tik yra nuolat stebimas slaugytojų, socialinių darbuotojų ir kito slaugos personalo. 

Suprantama, artimojo slauga – nelengvas išmėginimas. Kita vertus, tai galimybė pabūti su artimaisiais, kol jie dar yra čia ir dabar. 

Ir tai – ne vien tik nesibaigiantis vargas ir pareigos. Mūsų protėviai namuose turėjo karšinčių kambarėlius, nes taip buvo įprasta. Dabar kiti laikai. Ir, žinoma, papročiai. O juk visi kada nors pasensime. Ir kaip norisi, kad ta senatvė būtų ir šviesi, ir ori.