Smiltynės vasarvietės ypatumai

„Ko moteris gėdytųsi net savo miegamajame prie svetimo žmogaus, to čia nesivaržo. Jei tokiam tualete moterys pasirodytų Klaipėdoje, ką pasakytų Dorovės policija?.. Tai tik klausimas be tikslo. Juk visiems aišku, kad smiltyse viešpatauja nauji įstatymai, kurių vienintelis leidėjas – saulė!“ - 1936 m. savo įspūdžius iš paplūdimio Smiltynėje spaudoje aprašė Tolvaiša pasivadinęs vasarotojas.

Skaitytojų dėmesiui – pikantiški ir įdomūs pasakojimai iš tarpukario Smiltynės, kuri po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923 m. tiesiog suklestėjo. Ją pamilo ne tik klaipėdiečiai, bet ir... keistuolis briedis, tapęs savotiška įžymybe.

Keikė keltą

Karštomis vasaros dienomis, ypač – savaitgaliais dabar nuo Šiaurinio rago į Smiltynę keliantys ir žmonių pilni keltai primena prigrūstas silkių statines. Tačiau reisai vyksta reguliariai kas pusę valandos bei kas valandą, ir niekas nesiskundžia. Vadinamuoju smetonmečiu tokia tvarka būtų tiesiog netoleruotina.

1934 m. iš Klaipėdos į Smiltynę vasaros karštaisiais mėnesiais plaukiodavo du keltai, išeidami ir grįždami kas 15 minučių.

„Žmogui, atlikusiam darbą ir norėjusiam patekti į pajūrį, nereikėdavo laukti. Bet jau pernai magistratas įvedė naują madą, kad iš Klaipėdos į Smiltynę beplaukioja iš Dangės upės vienas keltas ir tas pats tik kas pusę valandos“, - rašoma 1936 m. liepos mėn. dienraštyje „Vakarai“.

Pasirodo, tais laikais žmonės buvo daug inoringesni nei dabar.

„Pirmaisiais metais dar būdavo, kad daugiau žmonių važiuojant, keltas atidarydavo abejas duris: pro vienas suleisdavo žmones, pro kitas – dviratininkus ir visokius vaikų vežimėlius. Dabar ir tas paprotys panaikintas. Pro tas pačias duris veržiasi ir žmonės, ir vežimėliai, ir dviračiai. Dviratininkai tai turi pamato visapusiškai nusiskųsti. Viena, kad iš jų magistratas lupa po pustrečio kailio (dabartiniais laikais AB „Smiltynės perkėla“ už dviračius rinkliavos neima – aut. past.), kita, kad už tai dar paskutiniais pastumdėliais paverčia“, - liejo tulžį publikacijos autorius.

Jis pateikė ir kelto įkainius: vienam asmeniui persikelti į Smiltynę ir atgal bilietas kainuodavęs 30 centų, o dviračiui taikytas 50 centų įkainis. Taigi, žmogus su dviračiu kaskart turėdavęs mokėti po 80 centų (į abi puses). Palyginti Klaipėdos turguje litras grietinės kainavęs 1,2-1,7 lito.

Beje, keltai į Smiltynę tais laikais kursuodavę nuo Dangės krantinės dešiniajame upės krante, už Karlo (dab. Pilies) tilto.

Tarpukariu vasaros karštaisiais mėnesiais iš Klaipėdos į Smiltynę plaukiodavo du keltai, išeidami ir grįždami kas 15 minučių.

Silkės smėlyje

„Smiltynės maudyklės bus atidarytos gegužės 29 d.“, - 1938 m. skelbė vietinė Klaipėdos spauda. Dabar oficialiai paplūdimiai „atidarytais“ vadinami tuomet, kai pradeda darbą skęstančiųjų gelbėtojai: Smiltynėje jie budi jau nuo birželio 1-osios.

Įdomu sužinoti, jog tarpukariu neužtekdavo vien sutvarkyti pliažus, parengti sezonui jų infrastruktūrą.

„Nors jau ir dabar karštesnėmis dienomis kai kas mėgina maudytis Smiltynės maudyklėse, bet šis maudymasis dar nėra oficialus, dar nėra jokių gelbėjimo ir apsaugos priemonių, o taip pat negalima naudotis maudymosi būdelėmis. Oficialus maudyklių atidarymas įvyks gegužės 29 d. Tą dieną maudykles apžiūrės magistrato atstovas, kopų inspektorius ir gydytojas. Ši komisija leis maudykles atidaryti tik tada, kai gelbėjimo ir higienos reikalavimas atitiks maudyklių sutvarkymą ir įrengimą“, - rašoma 1938 m. gegužės 24 d. dienraštyje „Vakarai“.

Tokia tvarka atrodo gana griežta, tačiau ji nereiškė, kad labai kultūringi buvo patys poilsiautojai.

„Plačiai pasikėtusi, iš šalių ar šešias ataugas pasitūpdžiusi, sėdi gerokai nutukusi persona. Suknelę nusivilkusi, bet visą kitą palikusi sėdi, gėrisi saule ir savo išpampusiais pilvais, garbanotais pagrandžiukais. Iš karto suprasi, kad geroką pliažo dalį užėmusi čia „vasaroja“ tos tautos, kuri ypatingai mėgsta silkes ir česnaką, atstovė su atstovininkais“, - štai taip Tolvaiša pasivadinęs autorius apibūdino moterį su vaikais.

Dabar tokia retorika vargu ar atsidurtų laikraščio puslapiuose, o anuomet tiko. Kokios tautybės vasarotoja tai buvo, nutylima, bet paspėlioti galima.

„Iš tiesų, mamos rankose kelios silkės, kurias ji plėšo į dalis, dalina savo pupoms ir pati gerai kemša... Nusilaižiusi kaulus, meta juos į smiltis, jos pavyzdį seka šeši mažiukai ir tuo būdu pliažo smiltys iš karto pasipuošia keliom silkių galvom ir griaučiais, kuriuos, dėl išviršinio padorumo, užbarstoma smiltimis.

Tokių vaizdų Smiltynės pliažuose ne vieną pamatysi, tad ko stebėtis, kad žmogus jau padorios vietos atsigulti nerandi, nes pilna popiergalių nuorūkų, dėžučių nuo konservų ir šprotų, o iš viršaus nuvalius ir atsigulus – duria kažkas į šoną... Pasikapstysi smiltyse – ogi ten ištisa silkių griaučių kasykla...“ – žodžių į vatą nevyniojo Tolvaiša.

Persirengimo kabinos Smiltynės maudyklėse. Kai kurie poilsiautojai jose net likdavo nakvoti.

Lupikavimo mada

Lietuvaičiai mėgsta skųstis. Ypač – prastais orais ir didelėmis kainomis. Kai jos šauna į kosmines erdves vasaros įkarštyje kurortuose, žiniasklaida mirga nuo pasipiktinimo žinučių. Nieko naujo.

„Pasinaudodami gera saulėje pasikaitinusių klaipėdiečių nuotaika, gerokai lupa nuo jų odą visi tie, kurie pliažuose ir kranto miškuose prekiauja gėrimais, ledais ir saldumynais. Čia jokių kainų tvarkytojų nepripažįstama. Alaus bonka – 80 ct (autonomiško!), vandens – 60 ct. Imi smiltyse gulėdamas skaičiuoti ir suskaičiuoji, kad tie pirkleliai ten uždirba ligi 300 proc. už tą paprastą vandenį ir kitus niekus, be kurių tačiau sunku išbūti saulės atokaitoje. Nenori – negerk! Jei nori pigiau – eidamas apsikrauk bonkų ir buterbrodų (sumuštinių – aut. past.) našta, kaip kupranugaris!..“ – greitai išvadas padarė straipsnio autorius.

Tačiau jis nebuvo linkęs linčiuoti pliažų prekeivių: svarstė, kad iš jų gali užaugti nauji verslo magnatai. Tokie, kaip Henris Fordas ar Johnas Davisonas Rockefelleris.

„Jeigu perki, tai ir mokėk, nors mokant tau ir atrodo, kad moki ne tik už perkamą prekę, kuri tau mažiau verta, bet ir už saulę ir orą, ir mišką. Kas, kad oficialiai šie malonumai ir yra nemokami, pono Dievo duoti“, - ramiu tonu baigė mintį Tolvaiša.

1925 m. iš Klaipėdos į Kauną išsiųstas atvirukas su Smiltynės pliažo vaizdu. „Be galo gerai čia ant jūros. Noris ir nebevažiuoti į Kivylius“, - rašė poilsiautojas.

Laimingųjų miestas

Vis dėlto Smiltynės paveikslas dažniausiai vaizduotas kuo šviesiausiomis spalvomis. Antai 1936 m. „Vakarų“ birželio numeryje įdėtos dvi paplūdimio nuotraukos su iškalbingu prierašu.

„Smiltynės pajūris, kurio erdvus pliažas, tyra smiltis ir skaistus jūrų negilus dugnas tęsiasi pradedant Kopgaliu, baigiant pačia Juodkrante ir net Nida. Karštomis vasaros dienomis kelių kilometrų plotas palei Klaipėdą nuo ryto iki vakaro pilnas žmonių. Šimtai čia jau turi pasistatę savo būdeles, kuriose jų šeimos ne tik laiko maudymuisi drabužius ir užkandžius, bet kai kuriose ir nakvoja“, - iš šio epizodo sužinome, kam gi buvo skirtos prieškario atvirukuose matomos medinių nemelių eilės pliažuose.

Klaipėda įvardijama, kaip „vienintelis laimingųjų miestas prie Baltijos jūros, turįs taip arti tokias erdves naudotis saule ir vandeniu, apie ką milijonai toliau gyvenančių tik svajote svajoja“.

1963 m. prisiminimų iš gyvenimo pajūryje prieškariu knygą „Pajūriais, pamariais“ JAV parašęs išeivijos lietuvis Alfonsas Neverdauskas išskyrė, jog vis dėlto laiko leidimas pliažuose buvęs labiau paprastų miestiečių pramoga. Vilas Smiltynėje turėję bei turtingesni, kurhauzo kazino palošti, ruletę pasukti atvykdavę ponai mėgavosi kitokiais malonumais.

„Užeigos buvo pritaikytos tiems, kurie saulės šviesą ir gryną orą laikė antraeiliu dalyku. Šiaip jau plačioji visuomenė Smiltynę mėgdavo kitais sumetimais. Mažiaus pasiturintiems Klaipėdos miesto gyventojams Smiltynė buvo geriausia vieta pravėdinti miesto ir fabrikų dulkėmis apneštus plaučius, nuplauti sunkios darbo dienos pėdsakus“, - rašė jis.

 „Smiltyse viešpatauja nauji įstatymai, kurių vienintelis leidėjas – saulė“, - rašė tarpukario vasarotojai.

Atostogaujantis briedis

Būta ir linksmų nutikimų Smiltynės pliažuose.

„Kaip netoli mūsų civilizacija nuo džiunglių, turime progos stebėti kasdien kiekvienas, kas nueina į Smiltynės pajūrį pasimaudyti. Dabar, kai karštos dienos, žmonių čia visas neapmatomas pajūris lyg žiogų prisėtas. Džiaugiasi žmonės, po karštų darbo valandų gavę progos atsigaivinti. Būtų bloga be vandens. Tai žino ir mūsų vasarotojas – kurortininkas, senis elnias (taip tarpukariu neretai vadindavo briedžius – aut. past.), kurs, atsiskyręs nuo savo „tautiečių“, pats vienas filosofiškoj ramybėj praleidžia atostogas“, - rašoma spaudoje.

Į paplūdimį briedis ateidavo per kopas ir visiškai nebijodavo žmonių.

„Pereina per tirščiausius žmonių būrius, nueina į vandenį ir čia, nepaisydamas didelių etiketų, be jokio maudymosi kostiumo ilgus pusvalandžius praleidžia gaiviajame gaivale gerdamas, stovėdamas iki pašonių įsibridęs, kartais išėjęs į pakraštę ir atgula kur negiliausiai. Fotografuotis elnias leidžiasi su malonumu, nors tokiais atvejais atsisukęs pasižiūri, kokio tipo fotografas jį trukdo. Jei kurio nosis patinka, jis pastovi, papozuoja, jei ne – eina nė dėmesio nekreipdamas“, - pasakojama 1936 m. „Vakarų“ birželio numerio straipsnyje, pavadintame „Egzotika Smiltynėje“.

Atvirukai iš Deniso NIKITENKOS kolekcijos.