Auga net Australijoje
Žilakrūmis (Elaeagnus) – žilakrūminių (Elaeagnaceae) šeimos augalų gentis, kurią sudaro 50–70 įvairių krūmų ir nedidelių medžių rūšys. Nors dauguma šio augalo rūšių kilę iš vidutinių platumų ir subtropinės Azijos, žilakrūmiai puikiai prisitaikė ir auga Australijoje, Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Žilakrūmiai auginami parkuose, plentų apsauginiuose želdiniuose, prie geležinkelių.
Lietuvoje auginamos trys šio augalo rūšys: siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia), amerikinis žilakrūmis (Elaeagnus commutata) ir gausiažiedis žilakrūmis (Elaeagnus multiflora).
Jautrūs šalčiui
Žilakrūmiai gana jautrūs šalčiui ir dažnai apšąla, ypač jauni daigai, todėl prieš žiemą reikėtų jais labiau pasirūpinti – apdengti eglišakiais arba mulčiuoti durpėmis. Vis dėlto šalnos šiems augalams nekelia mirtino pavojaus. Augintojai pastebėjo, kad daugiažiedžiai žilakrūmiai dažniausiai tik apšąla, bet praretinus senas ir šalčio pakąstas šakas krūmai greit atželia, žydi ir vėl gerai dera. Taigi tikrai verta pabandyti auginti šį vaiskrūmį Lietuvoje.
Žilakrūmis – dygliuotų tiesių šakų dekoratyvus krūmas, kuris užauga iki 3 m aukščio. Jis gali būti suformuotas net kaip medelis. Žilakrūmio lapai – žali, pailgi, 3–7 cm ilgio, 2–4 cm pločio, apatinė jų pusė sidabrinės spalvos.
Gražiai atrodo ir pavasarį, kai gausiai žydi gelsvais žiedais, ir vasarą, kai jų šakos būna apkibusios apvaliomis arba pailgomis raudonomis 1–2 cm ilgio ir iki 1,2 cm skersmens uogomis. Raudoni su sidabriniais taškeliais kaulavaisiai – savito skonio. Jų minkštimas skaidrus, sultingas. Saldžiarūgštes uogas galima šaldyti, virti iš jų kompotą, uogienę.
Žilakrūmius galima dauginti sėklomis, šaknų atžalomis ir žaliais auginiais. Sėklas verta sėti iš karto nuėmus derlių, nes tada geriau sudygsta. Sodinant į nuolatinę vietą, reikia iš anksto pasiruošti 30– 50 cm gylio ir 1,5 m pločio duobes.
Šiuos augalus galima sodinti ten, kur yra paviršiniai gruntiniai vandenys, nes žilakrūmių šaknys – paviršinės. Jei sunkesnė dirva, svarbu nepasodinti per giliai. Šie vaiskrūmiai nemėgsta rūgščios dirvos. Ją galima pagerinti dolomitmilčiais, kompostine žeme ar perpuvusiu mėšlu. Pasodintus žilakrūmius reikia mulčiuoti.
Vaisiuose susikaupia 10–20 proc. cukrų, 15–30 proc. vitamino C, karotino, organinių rūgščių. Uogose randama 17 amino rūgščių, iš jų – 7 gyvybiškai svarbios organizmui. Vaisiai valgomi švieži ir perdirbti. Sveikuolių parduotuvėse parduodamos džiovintos žilakrūmių uogos.
Vaisiuose ir lapuose yra gausybė mikroelementų: kalio, kalcio, sieros, chromo, mangano, geležies, nikelio, vario, cinko, seleno, bromo, rubidžio, cirkonio, kadmio ir kitų metalų.
Yra net aukso
Žilakrūmio lapuose ir uogose randama aukso pėdsakų, tačiau jo kiekis mikroskopinis (molekulinis) ir praktinės piniginės vertės neturi. Šis fenomenas dažnai prisimenamas dėl populiarių straipsnių ar sodininkų pasakojimų, teigiančių, kad žilakrūmio lapuose yra aukso, o blizgantys taškeliai ant uogų – tikras auksas.
Tikra situacija kiek kitokia – aukso kiekis priklauso nuo dirvožemio, tačiau natūraliomis sąlygomis sausuose lapuose yra mažiau nei 0,001–0,01 mg/kg aukso, t.y. norint išgauti 1 g aukso, reikėtų surinkti, sudeginti ir chemiškai apdoroti apie 100 tonų žilakrūmio lapų.
Blizgantys taškeliai ant žilakrūmio uogų ir apatinės lapų pusės – specialūs augalo žvyneliai (plaukeliai). Jie atspindi šviesą, apsaugo augalą nuo drėgmės praradimo ir padeda jam ištverti sausras.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą