Per stipriai iškarpius, patiria stresą
K. Gedvilas akcentavo, kad geriausias metas genėti sodus – iki kol išbrinksta medžių pumpurai. Tačiau genėjant formuoti medžius ir augalus galima visus metus, nes genėjimas nėra tik šakų nukarpymas, o – viso sodo formavimas, augalų sveikatos stiprinimas ir rūpestis dėl gero derliaus.
„Džiūstančias, nesveikas ar persikryžiavusias šakas būtina pašalinti. Kiekvienam medžiui reikėtų palikti pagrindinį vainiką, tai yra 3–4 šakas, kad jos plėstųsi į šonus, o ne į viršų, kad vaisiai derėtų žemai ir nereikėtų aukštai karstytis į medį. Tačiau per daug išgenėti medį nėra gerai – augalas tuomet patiria didžiulį stresą, – sekatoriumi kirpdamas obels šakas, kalbėjo sodininkas.
– Vaisines šakas su didesniais pumpurais reikėtų palikti, pašalinant menkavertes, nudžiūvusias šakeles arba nukerpant šakų galus. Reikėtų nukirpti ir į viršų linkstančias šakeles, kad jos nesistiebtų aukštyn. Ataugusius vilkūglius būtina praretinti, nukerpant prie pat pagrindinės šakos.“
K. Gedvilas priminė, kad rūpintis reikia vos pasodinus jauną medį – pradėti formuoti, kad susidarytų pagrindinis vainikas, ir kasmet genėti. „Nukirpai šaką – ir jau leidžia ūglius, o šiuos reikia retinti. Visą sezoną galima šalinti nudžiūvusias, sergančias šakas, liepos antroje pusėje patartina išpjaustyti vilkūglius, tuomet medis sustiprėja.“
Ligos persiduoda per žaizdas
Genėjimo laikas, pašnekovo žodžiais, dar priklauso ir nuo konkretaus augalo ar medžio rūšies. Tarkim, pagrindinius lietuviškų sodų vaismedžius – obelis ir kriaušes – genėti labiausiai tinka ankstyvą pavasarį, pasibaigus šalnoms. Ir dabar tam yra tinkamiausias metas.
O kaulavaisius – slyvas, vyšnias, trešnes, abrikosus – pavasarį reiktų tik praretinti nuo sudžiūvusių nebederėsiančių šakų, nes šiuos medžius geriausia genėti rudeniop. Riešutmedžių, klevų, beržų liesti pavasarį negalima, nes jie „verkia“ – bėga sultys, todėl juos irgi geriau genėti rudenį, kad ligi šalnų dar spėtų užgyti žaizdos.
Susiruošus genėti, darbus būtina atlikti švariais ir aštriais įrankiais – žirklėmis, sekatoriumi, kad augalai būtų apsaugoti nuo ligų: „Netgi tame pačiame sode, einant nuo vieno medžio prie kito, visuomet dezinfekuoju įrankius. Taip pat ir pjūvių paliktas medžių žaizdas, netgi tas vietas, kur nukerpami vilkūgliai, nes per žaizdas plinta ligos, ypač – grybelinės. Kaip ir žmogui.“
Pušis, egles, kadagius ir dekoratyvinius krūmus taip pat būtina išretinti. Spygliuočiai linkę užsikrėsti spygliakričiu – liga, kai paruduoja spygliai, ant jų pasimato taškeliai, dėl drėgmės įsiveisia grybas. Spygliuočius karpyti galima visus metus.
Mokėti sodininkystės abėcėlę
Ką K. Gedvilas patartų naujakuriams, kurie sodybas apsodina medžiais ne vien tam, kad šie puoštų, bet ir duotų kokybišką derlių? Pašnekovas įsitikinęs, kad sodu reikia rūpintis nuo pat jo įveisimo, neužleisti. O ir sodinant medžius, labai svarbu išlaikyti atstumus, kad šie vienas su kitu nesiliestų šakomis, tarkim, išlaikant 4–5 m tarpus tarp obelaičių.
„Norint turėti gerą kokybišką sodą, vis dėlto reikia mokėti sodininkystės abėcėlę. Daugumos žmonių sodai yra nemenkai sugadinti, – tvirtino sodininkystės specialistas. – Atitaisyti klaidas įmanoma, bet gerokai sunkiau negu iškart formuojant medį. Esmė tokia – pasodinai augalą ir juo privalai rūpintis.“
K. Gedvilas nuo vaikystės gyveno obelų sodų apsuptyje, jo tėvas Antanas – taip pat sodininkas ir bitininkas – jį išmokė rūpintis medžiais, juos skiepyti. Vėliau Kazimieras baigė miškininkystės mokslus Žemės ūkio akademijoje. Kelerius pastaruosius metus jam teko talkinti Japoniškame sode Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime, dirbti išvien su japonų meistrais, formuojant dekoratyvinius augalus, jų kompozicijas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą