Ką daryti su sideratais rudenį, kai jie užaugo: patikrinti patarimai

Ką daryti su sidereatais rudenį, priklausomai nuo tikslo ir didžiausio efektyvumo.

Kada reikia pjauti sideratus

Teisingo laiko sideratų pjovimui nustatymas yra lemiamas veiksnys, turintis įtakos jų efektyvumui kaip trąšoms.

Jei skubate, augalai nespės išauginti pakankamos šaknų sistemos ir sukaupti maksimalų maistinių medžiagų kiekį.

Jei vėluosite, stiebai taps šiurkštūs, medingi, o jų puvimo procesas užtruks daug laiko, reikalaujant iš dirvožemio papildomo azoto (laikinai „ištraukiant“ jį iš viršutinio sluoksnio), o tai gali turėti neigiamos įtakos vėlesniems sodinimams.

Geriausias laikas pjauti sideratus – tai žydėjimo pradžia, būtent tada minkštuose sideratų audiniuose (baltymai ir angliavandeniai) sukaupiamas maksimalus naudingų elementų kiekis.

Facelijai šis laikotarpis prasideda maždaug po 40–45 dienų nuo sudygimo, vikiai – po 50–60 dienų.
Šį terminą galima nustatyti vizualiai – lysvė turi būti padengta tankiu žaliu kilimu, bet masinis žydėjimas dar neprasidėjęs.

Rudenį prisideda dar vienas kriterijus – oras. Jei numatomas staigus atšalimas ir lietūs, geriau nupjauti šiek tiek anksčiau, kad žalia masė spėtų išdžiūti ir iš dalies pradėti irti iki šalnų.

Pabrėžiame, kad labai svarbu laiku nupjauti sideratus. Jų galia yra gyvoje, švelnioje žalumoje, o ne sausoje ar medinėje medžiagoje, didžioji dalis vertingų elementų tokiame miške bus prarasta arba konservuota sunkiai prieinama forma.

Ką daryti su rudens žaliosios trąšos derliumi: praktinės strategijos

Nupjauti ir palikti kaip mulčią

Vienas iš mažiausiai darbo reikalaujančių žaliųjų trąšų apdorojimo būdų yra jų žaliosios masės naudojimas kaip mulčias. Šis metodas suteikia dvigubą naudą dirvožemiui.

Procesas yra paprastas: nupjauta, maistinių medžiagų turtinga žaluma tolygiai, tankiu sluoksniu padengiamas lysvės paviršius. Tai akimirksniu aktyvuoja apsauginį mechanizmą. Mulčias veikia kaip natūrali „antklodė“, sauganti žemę. Ji apsaugo ją nuo išdžiūvimo rudenio vėjams pučiant, apsaugo nuo erozijos, kurią sukelia stiprūs lietūs, ir neleidžia dirvai sutankėti.

Siekiant maksimaliai padidinti šios žalios masės sluoksnio naudą, jis dažnai apdorojamas biologiniais preparatais. Šie tirpalai, prisotinti veiksmingais mikroorganizmais, pagreitina augalinių liekanų irimą. Tai yra labai svarbu, nes pagreitintas irimas ne tik greičiau praturtina dirvą organinėmis medžiagomis, bet ir apsaugo nuo laikino azoto, reikalingo mikroorganizmams maitintis, „ištraukimo“.

Dėl to iki pavasario šios žalios masės dalis virsta tamsiu, puriu ir maistingu viršutiniu dirvos sluoksniu. Ant tokios jau paruoštos, atkurtoje lysvėje galima nedelsiant sodinti žieminius augalus (pavyzdžiui, svogūnus ar česnakus) arba pradėti ankstyvas pavasario sėjas, kurios gaus galingą startą minkštoje ir gyvoje dirvoje.

Žaliosios masės mulčiavima

Tiems sodininkams, kurių pagrindinis tikslas yra visiškai atgaivinti dirvą ir sukurti nepertraukiamą derlingumo ciklą, idealiai tinka negilus žalios masės mulčiavimas.

Sideratai nupjaunami ir atsargiai sumaišomi su viršutiniu dirvožemio sluoksniu, įterpiant tik kelis centimetrus. Tam naudojamas plokščiasis pjūklas arba lengvas kultivatorius. Tai yra labai svarbu, nes vengiant dirvožemio sluoksnio apvertimo apsaugoma jautri natūrali dirvožemio struktūra ir jo mikrobiota. 

Po tokio mulčio maitinimo ciklas nesibaigia: iš karto įterpiama nauja „banga“ žaliųjų trąšų, pavyzdžiui, avižų ar rugių, kurios turi sudygti iki šalnų, suformuodamos apsauginį kilimą žiemai. Pavasarį, net jei šalnos ateis anksčiau, šie likučiai lengvai įterpiami į dirvožemį ir toliau veikia.

Toks požiūris leidžia sukurti „gyvą dirvą“ pavasario sodinimui: šilumą mėgstančių kultūrų, pavyzdžiui, pomidorų ar pipirų, daigai gali būti sodinami tiesiai į iškirstas duobutes tarp dar žalių sideratų. 

Šie pagalbiniai augalai toliau auga per savaitę ar dvi, sukurdami natūralų mikroklimatą, kuris apsaugo jautrius daigelius nuo staigių vėjų, kaitrios saulės ir naktinių temperatūros svyravimų. Tai užtikrina sklandų ir galingą pagrindinio derliaus pradžią.

Palikti sideratus žalius arba užšaldytus žiemoti

Šis metodas geriausiai tinka tiems sklypams, kurie yra švelnaus klimato regionuose, arba dirbant su tokiomis atspariomis kultūromis kaip rugiai, vikos arba facelia, kurios gali atlaikyti nedidelį šaltį.

Augalai paliekami lysvėje nepaliesti. Priklausomai nuo žiemos atšiaurumo, jie arba toliau žaliuoja po sniegu, išsaugodami gyvybę, arba, kas dažniau, stiprių šalčių poveikio dėka užšąla ir nukrenta ant dirvos.

Dėl to susidaro tankus, natūralus komposto kilimas, kuris apsaugo žemę per visą šaltąjį sezoną.

Pagrindinis šios strategijos privalumas – visiška darbo jėgos taupymas rudenį. Sodininkui nereikia gaišti laiko pjovimui ar įdirbimui. Pavasarį, kai ateina sėjos metas, šias iš dalies suirusias augalų liekanas galima lengvai mulčiuoti į viršutinį dirvos sluoksnį paviršiniu purenimu arba tiesiog palikti ten, kur jos toliau atliks apsauginės mulčios funkciją kitai pagrindinei kultūrai.

Papildomos sideratų naudojimo galimybės

Jei užauginote per daug žalios masės, ją galima surinkti ir naudoti kaip vertingą komposto krūvos komponentą arba iškloti po vaismedžiais. Azotu turtingos ir minkštos audinio facelijos ir vikės yra puikūs kompostavimo pagreitintojai.

Nors tai labiau vasaros variantas, verta prisiminti, kad sideratai, pavyzdžiui, facelija, palikti iki žydėjimo, yra galingas medus, pritraukiantis bites ir kitus naudingus vabzdžius, sukuriantis palankų mikroklimatą sode.

Kruopštus laiko ir sideratų apdorojimo metodo pasirinkimas užtikrina nepertraukiamą dirvos derlingumo ciklą, nuolat ją papildant organinėmis medžiagomis ir mikrobiota, kuri yra ekologiškos žemdirbystės pagrindas.

Šaltinis: tsn.ua