Neskubėkite rugpjūtį tręšti obelų: pirmiausia suspauskite žemę delne – ji parodys, ko reikia medžiui

Prieš bet kokį tręšimą įsitikinkite, ar medžiui pakanka drėgmės. Viršutinis dirvos sluoksnis po lietaus gali atrodyti drėgnas, tačiau šaknų gylyje žemė gali būti sausa.

Dirvą tikrinkite ne prie pat kamieno, o arčiau lajos krašto. Praskleiskite mulčią, paimkite žemių iš maždaug 15–20 cm gylio ir suspauskite jas delne.

Jeigu žemės gumulas išlaiko formą ir yra vėsus – drėgmės pakanka. Jei žemė byra ir dulka – pirmiausia medį reikia palaistyti, o ne tręšti.

Laistyti geriausia lėtai, paskirstant vandenį po visą plotą po laja. Keli kibirai vandens prie pat kamieno didelės naudos neduos – didžioji dalis jaunų, vandenį ir maisto medžiagas įsiurbiančių šaknų yra toliau nuo kamieno, maždaug po lajos projekcija ir šiek tiek už jos.

Rugpjūtį azoto nereikia

Vasaros pabaigoje geriau nenaudoti karbamido, amonio salietros, šviežio mėšlo ar stipraus žolių raugo. Azotas skatina medį išleisti naujus jaunus ūglius.

Tokie ūgliai iki šalčių gali nespėti sumedėti ir žiemą dažnai nušąla. Rugpjūtį medžiui svarbiau ne nauja žaluma, o medienos brendimas, normalus vaisių nokimas ir pasiruošimas ramybės periodui.

Jeigu medis sveikas, lapai švarūs, prieaugis normalus, o vaisiai įprasto dydžio, papildomų trąšų gali apskritai neprireikti.

Kada reikia kalio?

Kalis padeda medžiui reguliuoti vandens apykaitą ir pernešti cukrų į vaisius. Tačiau tręšti kaliu „dėl visa ko“ taip pat nereikėtų.

Apie galimą kalio trūkumą gali signalizuoti:

senesnių lapų kraštai pradeda gelsti;
vėliau jie paruduoja ir išdžiūsta;
tokie pažeidimai kartojasi ant skirtingų šakų;
laja atrodo nusilpusi, nors drėgmės pakanka.

Tačiau panašūs požymiai gali atsirasti ir dėl sausros, per didelės drėgmės ar pažeistų šaknų. Todėl pirmiausia patikrinkite dirvą ir prisiminkite, kokiomis trąšomis medis jau buvo tręštas pavasarį ir vasarą.

Kuo tręšti obelis ir kriaušes?

Vasaros pabaigai tinka fosforo ir kalio trąšos be azoto arba su labai nedideliu jo kiekiu.

Galima naudoti kalio sulfatą. Paprastai jis beriamos ant drėgnos dirvos po laja, ne prie pat kamieno. Tikslią normą reikėtų rinktis pagal konkrečių trąšų gamintojo instrukciją.

Taip pat tinka kalio monofosfatas. Jis gerai tirpsta vandenyje ir turi fosforo bei kalio, tačiau neturi azoto. Šaknims tręšti jis skiedžiamas pagal instrukciją, o tirpalas paskirstomas ant drėgnos dirvos šaknų zonoje.

Ankstyvųjų veislių medžius patogiau patręšti nuėmus derlių. Vėlyvųjų obelų ir kriaušių papildomai tręšti reikėtų tik įvertinus medžio būklę, o ne vien dėl to, kad norisi saldesnių vaisių.

Tręšimas per lapus

Jeigu dėl per didelės drėgmės, streso ar šaknų pažeidimo šaknys blogiau įsisavina maisto medžiagas, galima tręšti per lapus. Tačiau tokiu būdu tręšti reikia atsargiai.

Tirpalas turi būti silpnas. Pirmiausia geriau išbandyti jį ant vienos šakos ir po paros patikrinti, ar ant lapų neatsirado nudegimų.

Purkšti reikėtų ryte, kai nudžiūsta rasa, arba vakare, kai nebėra kaitrios saulės.

Didelių lašų ar stiprios vandens srovės nereikia – tirpalas turėtų tolygiai padengti lapus plonu sluoksniu. Prieš lietų purkšti neverta, nes tirpalas bus nuplautas.

Kalcio ir fosforo nemaišykite

Jeigu obelis purškiama kalciu, kad išvengtumėte rudų dėmelių ant obuolių, kalcio preparatų nemaišykite su kalio monofosfatu viename purkštuvo bakelyje. Gali susidaryti nuosėdų, o dalis maisto medžiagų taps augalui sunkiau prieinama.

Tokius purškimus geriau atlikti skirtingomis dienomis. Po kiekvieno tirpalo purkštuvą reikėtų gerai išplauti švariu vandeniu.