Miškai

Pasodinto miško priežiūra: gaisrų ir užtvindymo pavojus

Pavasarį, kaip ir kiekvienais metais, daug žemės ir miško savininkų bei valdytojų veisė ar atkūrė miškus valdomoje žemėje. Kultūriniu būdu pasodintas miškas paprastai vadinamas miško želdiniais.

Pasodinus mišką svarbu jį tinkamai prižiūrėti ir užtikrinti jo apsaugą. Kaip tai daryti, pataria Valstybinės miškų tarnybos vyriausiasis patarėjas Miškotyros mokslų daktaras Ričardas Beniušis.

Mišką reikia stebėti

Miško augimas priklauso nuo aplinkos sąlygų ir veiksnių. Dalį jų gali nulemti ar įtakoti miško sodintojas, laiku pritaikantis reikiamas miško priežiūros priemones.

Tam, kad priemonės būtų pritaikomos laiku, tenka vykdyti pasodinto miško augimo stebėseną.

Pasodinto miško stebėsenai, priklausomai nuo miško augimo ir einamųjų metų klimatinių sąlygų, reikėtų planuoti mažiausiai 3-4 vizitus.

Žinoma, pasodinto miško stebėsenai galima pasitelkti ir vaizdo kameras, miško priežiūros paslaugas teikiančias įmones ar vietoje gyvenančius giminaičius arba draugiškus vietos gyventojus.

Žolių ir krūmų keliamas pavojus

Pasodinti miško medeliai turi deramai „prigyti" pasodintoje vietoje. Jiems būtina užtikrinti optimalias sąlygas šaknų sistemos ir lajos vystymuisi. Tam jie turi gauti pakankamai drėgmės, maisto medžiagų ir šviesos.

Todėl, prižiūrint pasodinto miško želdinius, būtina kovoti su medelius stelbiančiomis žolėmis ir krūmais.

Dažniausiai žolės ir krūmai apie pasodintus medelius šalinami mechaninėmis priemonėmis, naudojant kauptuką, dalgį, kardą, mechanines žoliapjoves ir krūmapjoves.

Žolę apie medelius galima ir sumindžioti. Svarbiausia, kad žolės ir krūmai būtų pašalinti 0,5 X 0,5 aikštelėmis aplink medelius.

Grybų ir vabzdžių keliamas pavojus

Į šakninės pinties ir grambuolių lervų keliamą pavojų medžių sodinukams jau turėjo būti atsižvelgta prieš sodinant mišką ne miško žemėje.

Ne miško žemėje šakninė pintis dėl menkos konkurencijos su kitų grybų rūšimis lengvai įsiskverbia į pasodintų medžių šaknis, juose sukelia puvinį, silpnina medžių augimą, sukelia jų žūtį.

Ypač šakninė pintis pavojinga spygliuočiams. Todėl, veisiant mišką ne miško žemėje, rekomenduojama rinktis lapuočių medžių rūšis.

Grambuolių lervos maitinasi augalų šaknimis, todėl pasodintiems medeliams kyla pavojus netekti šaknų ir žūti.

Metai prieš planuojamą miško įveisimą ne miško žemėje, pageidautina ištirti dirvos užkrėstumą grambuolio lervomis.

Užkrėstą šiomis lervomis dirvą rekomenduojama vidurvasaryje giliai suarti, taip paruošiant dirvą miško sodinimui kitų metų pavasarį.

Nes vasarą į žemės paviršių išverstos grambuolio lervos tampa paukščių ir smulkiųjų žinduolių (pelėnų, kurmių) maistu, o žiemą sušąla.

Siekiant išvengti grambuolių lervų daromos žalos, prieš sodinimą sodinukų šaknis galima apdoroti specialiais cheminiais preparatais.

Dar vienas pavojingas miško želdinių kenkėjas yra straubliukas.

Straubliuką pritraukia iškirstos medienos kvapas, todėl šis kenkėjas dažniausiai renkasi pirmų ir antrų metų kirtavietes.

Straubliukų vabzdžiai suaugėliai minta medžių pumpurais, spygliais ir žieve.

Pasodinti spygliuočių sodinukai žūsta, kai šis kenkėjas priekelminėje dalyje nugraužia žievę per visą stiebo perimetrą padarydamas žiedo formos žaizdą.

Apsisaugant nuo straubliuko daromos žalos, prieš sodinant mišką kirtavietėje esančius šviežius kelmus verta apdoroti insekticidais, o spygliuočių medžių sodinukus prieš sodinimą apdoroti insekticidais ar specialiais preparatais, kurie ant sodinuko stiebelio žievės sudaro ilgalaikę elastingą polimerinę dangą.

Iš mechaninių apsaugos priemonių taikomas 40 cm gylio duobelių-gaudyklių kasimas, jas išdėstant kas 10 m miško želdinių plote.

Žvėrių keliamas pavojus

Vieną iš didžiausių pavojų pasodinto miško želdiniams kelia elniniai žvėrys, kuriems pasodinti miško želdiniai gali tapti papildomu maisto šaltiniu. Žvėrys nulaupo pasodintų medelių žievę, nugraužia viršūninius ūglius.

Dėl to dalis medelių žūva, o išlikę šakojasi, formuoja prastos kokybės stiebus, per žaizdas užsikrečia puvinius sukeliančiomis ligomis.

Efektyviausia priemonė, pasodintą mišką sauganti nuo elninių žvėrių daromos žalos, yra tvora.

Žinoma, jos įrengimas yra brangus, tačiau tai yra ilgalaikė ir patikima apsaugos priemonė. Be to, reikia prisiminti, kad, veisiant mišką ne miško žemėje, valstybė teikia paramą tvoros įrengimui.

Tvora turėtų būti statoma ne žemesnė nei 2 metrų aukščio. Jos kuolai gaminami iš spygliuočių ar kietųjų lapuočių medienos.

Tvoroje įrengiami tvirti sandariai uždaromi vartai.

Pasodintus miško želdinius galima saugoti ir individualiomis medžių apsaugos priemonėmis.

Tai įvairių medžiagų gaubtai ir spiralės, tam tikrą laiką saugantys medžių kamienus nuo nulaupymo. Svarbu, kad šios apsaugos priemonės nežalotų medžių ir leistų jiems laisvai augti.

Gaisrų ir užtvindymo pavojus

Pasodinus mišką, jį būtina saugoti ir nuo gaisro pavojaus.

Paprastai pasodinti želdiniai apjuosiami mineralizuotomis juostomis, kurios apsaugo nuo žemutinių gaisrų, kurie gali kilti pavasarį užsidegus pernykštei sausai žolei ar sausrų metu užsidegus miško paklotei.

Žemose reljefo vietose pasodinus mišką, reikia įvertinti užtvindymo riziką dėl kritulių (lietaus, sniego) gausos.

Būtina įrengti keletą sausinimo griovių, kurie užtikrintų perteklinio kritulių vandens pašalinimą ir apsaugotų miško želdinius nuo užmirkimo.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder