Sodas be amarų: ką privalu padaryti rudenį, kad kenkėjai neužpultų kitą sezoną

Kad kitais metais išvengtumėte nekontroliuojamo ir masinio vaismedžių ir uogakrūmių ūglių apgyvendinimo, itin svarbu suprasti, kur amaras žiemoja, ir jau dabar imtis visų reikiamų priemonių, kad sunaikintumėte jo slaptavietes ir kiaušinių dėtuvus.

Kur žiemoja amarai?

Amarai žiemoja tiesiai ant vaismedžių ir krūmų žievės. Daugiausia šių kenkėjų galima rasti ant šakninės atžalos (paprastai arti kamieno) ir ant jaunų vertikalių ūglių, vadinamų vilkūgliais.

Žiemojimo vietą amaras renkasi instinktyviai, nes pavasarį naujai jo kartai prireiks lengvai prieinamo maistingos sulos šaltinio, o jauni, gležni ūgliai tam idealiai tinka. Tuo tarpu sena, grubi žievė kiaušiniams dėti netinka. 

Būtent todėl atžalos ir vilkūgliai yra potencialios kenkėjo „darželiai“ ir turi būti išpjauti iki pat šaknų ir sudeginti. Taip pat atidžiai apžiūrėkite išsikraipiusias praėjusių metų ūglių viršūnes – tai akivaizdus amarų pažeidimo ženklas, ir jie dažnai žiemoja būtent tose vietose.

Žiemoja apvaisinti, juodos spalvos amarų kiaušiniai. Jie labai maži – vos 0,5 mm dydžio, todėl plika akimi įžiūrėti juos ant rudos ar juodos žievės nėra taip paprasta. Tačiau užduotis palengvėja, nes kiaušiniai dažniausiai surenkami į ištisas kolonijas, kurios atrodo kaip nedidelis suodžių apnašas, esantis pumpurų pagrinde.

Pražūtinga sąjunga: amarai ir skruzdėlės

Amarai turi galingų sąjungininkų, kurie vaidina didelį vaidmenį jų išlikime – tai skruzdėlės. Šie darbštūs vabzdžiai vasarą ne tik „melžia“ amarus, rinkdami jų saldžias išskyras, bet ir visaip saugo juos nuo natūralių plėšrūnų.

Rudeniop skruzdėlės sukuria amarų patelėms tikrą „saugos tarnybą“, patikimai jas saugodamos, kol šios deda kiaušinius ant šakų. Pavasarį skruzdėlės pirmosios randa išsiritusias jaunas kolonijas ir vėl pradeda jas „ganyti“ bei prižiūrėti.

Todėl, jei šalia vaismedžių ar krūmų matote skruzdėlynus, juos būtina nedelsiant likviduoti arba perkelti. Tai ypač svarbus žingsnis, siekiant nutraukti šį pražūtingą simbiotinį ryšį. Aišku, nupjautas šakas ir atžalas, kuriose gali būti amarų kiaušinių, reikia būtinai sudeginti. Jei paliksite jas gulėti iki pavasario, amaras vėl pradės savo gyvenimo ciklą.

Kompleksas priemonių amarų invazijos prevencijai

Nors amarų, šeimininkaujančių ant šakų, kiaušiniai žemėje nežiemoja, tai nereiškia, kad prieššaknio rato nereikia liesti. Priešingai: viršutinis dirvožemio sluoksnis slepia kitus pavojingus priešus, kurie ruošiasi pavasariui. Tai pjūklelių lėliukės, vaisvabalių vikšrai, straubliukai ir daugybė kitų sodo kenkėjų.

Siekiant užkirsti kelią masinei amarų ir kitų kenkėjų invazijai, būtina atlikti šiuos rudeninius darbus:

Prieššaknio rato kasimas. Prieššaknio ratą reikia perkasti vėlyvą rudenį, prasidėjus pirmam stabiliam šalčiui. Pagrindinė taisyklė – kasti neišskaldant žemės grumstų. Taip kenkėjai atsidurs paviršiuje ir bus sunaikinti šalčio bei paukščių.

Genėjimas ir deginimas. Šakninę atžalą ir vilkūglius reikia išpjauti iki pat šaknų. Taip pat būtina nupjauti išsikraipiusias praėjusių metų prieauglio viršūnes, kur gali žiemoti amaras. Visos nupjautos šakos ir atžalos turi būti sudegintos.

Naikinamasis apdorojimas. „Kontroliniam šūviui“ į žiemojantį priešą atlikite naikinamąjį sodo apdorojimą. Nukritus lapams, bet esant stabiliai teigiamai temperatūrai (apie +5 C), apipurkškite šakas ir kamienus koncentruotu karbamido tirpalu (700 g 10 L vandens) arba geležies sulfato tirpalu (300-500 g 10 L). Toks „dušas“ sudegins daugumą amarų kiaušinių dėtuvų ir grybinių ligų sporų, nepakenkdamas miegančiam medžiui.

Kamienų balinimas. Paskutinis rudeninių darbų etapas yra kamienų balinimas. Naudokite specialų sodo balinimą arba kalkių tirpalą su vario sulfatu priedu. Pagrindinis balinimo tikslas – apsaugoti kamienus nuo žiemos saulės nudegimų ir šalčio įtrūkimų, kas apsaugo nuo žievės skilimo. Dezinfekuojantys komponentai sudėtyje taip pat padės susidoroti su ant kamieno žiemojančių grybų sporomis.

Šaltinis: tsn.ua