Solistė Dalia Kužmarskytė: „Buvo verta tai patirti!“

Nuo mažens ji buvo svajotoja, tad džiaugiasi, kad įgyvendino visas savo svajones, sudainavo kone visas išsvajotas partijas ir padainavo net tai, ko nedrįso norėti. „Esu dėkinga, kad Dievas mane vedė ir nuvedė teisingu - dainavimo - keliu“, - džiaugiasi solistė.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje esate 27 metus. Dešimtys spektaklių, režisierių, dirigentų... Ką išskirtumėte žvelgdama į nueitus metus šiame teatre?

Šis sezonas KVMT man jau 28-as. Kiekvienas laikotarpis teatre buvo labai skirtingas, ypatingas ir įdomus. Kai solisto karjera persisveria į antrą pusę, link atsisveikinimo, atsiranda liūdesys. Neseniai atsisėdau ir ramiai pagalvojau. Ir jei anksčiau sakydavau, kad antrą kartą į šią upę nebrisčiau, tai dabar galiu užtikrinti, kad taip... Jei svarbius gyvenimo pasirinkimus tektų daryti vėl, aš daryčiau tą patį. Aš čia buvau ir esu labai laiminga. Palinkėčiau tai patirti visiems.

Kaip pradėjote dainuoti?

Jaunystėje mes patys nesuvokiame, kad tikime aukščiausiomis jėgomis ir manome, kad viską pasiekiame patys, tačiau dabar aš manau, kad į Muzikinį teatrą mane atvedė likimas. Aš neplanavau nei groti, nei dainuoti... Mano geriausia draugė nutarė studijuoti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Vardan draugystės nutariau ten studijuoti ir aš. Ką aš galėjau rinktis neturėdama jokių muzikinių pagrindų? Dainavimą! Ir, didžiausiai net mano pačios nuostabai, buvau priimta.

Aš nuo mažens buvau „neformalė“, kitokia nei mano šeimos nariai, kurie buvo stabilūs, žemiški žmonės. Neturiu jų jau 22 metai. Mane stebi iš Amžinybės... O aš šnekėdavau su savimi atsistojusi prieš veidrodį, vaidindavau, bet niekam to nesakiau. Ir nuolat klausiau muzikos.

Kodėl savo atėjimą į Muzikinį teatrą vadinate stebuklu?

Visata mane labai mylėjo ir mano gyvenime vyko stebuklai. Į dainavimą aš atėjau nepasiruošusi, tačiau mane pastebėjo maestro Stanislavas Domarkas, kuris mane priėmė į teatrą iš karto solistės pozicijai. Aš dirbau kaip arklys ir stengiausi.

Mane užaugino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Esu labai dėkinga mane pastebėjusiam ir man padėjusiam maestro S. Domarkui: jei mato, kad pats nieko nedarai, jis į tave tiesiog nekreipdavo dėmesio, bet jei išvysdavo pastangas ir norą, jis padėdavo atrasti net tau pačiam netikėtus talentus ir vesdavo tobulėjimo keliu. Būdavo, dirbi, dainuoji ir vis nesijauti pasiekęs tai, ko reikia, o čia staiga pavyksta. Tu gali scenoje pasakyti, t. y. padainuoti, tai, ką tu nori skirti publikai. Balsas - sudėtingas dalykas: atrodo, norėtum išguldyti žmonėms visą sielą, o nesiseka, o po kurio laiko pavyksta ir tu gali publikai dainuoti iš visos širdies.

Visiems norintiems dainuoti patariu: klausykite kuo įvairesnės muzikos - tai labai praverčia, bus sudėtinga dainuoti, jei girdėti tik gerai žinomi kūriniai. Muzikoje tu turi maudytis lyg šiltoje jūroje ir gerai čia jaustis. Girdėta muzika atgimsta pasąmonėje: prireikus atgaminama stilistika, garsai...

Ar patiko visi vaidmenys, kuriuos teko atlikti?

Žinoma, nes kol gimsta spektaklis, praeina daug laiko ir tu pamilsti savąjį personažą. Tačiau būna vaidmenų, kurie tavo „paima ir neša“.

Su amžiumi gęsta balsas. Ir jis nebėra toks, koks buvo prieš keletą metų. Kai klausau savo dainavimo įrašų, net pati sunkiai patikiu, kad tai galėjau būti aš... Kiekvienas etapas turi pradžią ir pabaigą, o pirmus penkiolika dainavimo metų aš buvau beprotiškai laiminga. Buvo verta tai patirti! O tada atrodė, kad aš neverta, negraži, dainuoju ne taip, ir staiga viskas ėmė klostytis teigiama linkme.

Bet jei pradedi kaprizintis, Dievas parodo kas čia vadovauja. Ir man parodė... Nemanau, kad tai buvo žvaigždžių ligos užuomazgos, bet kolegos gal geriau atsakytų. Aš daug dirbau, dėl to išgyvenau, pykau. Man atrodė, kad daug ką galiu, ir gal kada imdavausi net to, ko negaliu. Būtina turėti ribas, o aš galvojau, kad viską galiu pasiekti. Ir šeimos negalima apleisti, nes vaikai ir artimieji - svarbiausia. Svarbiausia, kad negalima pradėti manyti, kad tavo talentai ir sėkmė - nuoširdaus darbo pasekmė. Ne, tai - gamtos, visatos duotybė. Vadink kaip nori, bet suprask, iš kur tai... Šis supratimas atėjo visai neseniai, gal prieš metus...

Dalia Kužmarskytė operoje „Pulko duktė”.

Jūs spindėjote scenoje. Kaip aplinka tai vertino?

Niekaip. Čia Klaipėda (juokiasi). Gal kada kokį laiškelį esu gavusi, bet nieko daugiau. Gatvėje pabaksnodavo pirštu, parduotuvėje šnibždėjosi „čia ta, balerina“. Jei buvai scenoje, tai tu balerina (juokiasi). Aš visada buvau „neformalė“, tad pažįstami mane sudrausmindavo. Sakydavo, kad dauguma mano būdo bruožų netinka scenoje matomam žmogui, tad aš turiu tapti kaip visi.

Jūsų sukurtų vaidmenų „kraitėje“ - įvairiausių amplua herojės - dramatiškos, karingos, paslaptingos, romantiškos, išmintingos ir šelmiškos. Kaip susigyvenate su savo kuriamomis herojėmis? Kurios Jums arčiausiai prie širdies?

Niekas nesakys, kad senes ar raganas vaidinti patinka, nes visos solistės nori būti princesėmis, grafienėmis, karalienėmis (juokiasi). Te nesupyksta operečių ar miuziklų mėgėjai, bet šį žanrą aš anksti išaugau, nes operetes labai mėgau vaikystėje, tad linksmojo žanro damos nebuvo mano mylimiausi vaidmenys.

Man patiko Santuca (P. Mascagni operoje „Kaimo garbė“), Jokastė (I. Stravinskio operoje-oratorijoje „Edipas karalius“), kažkur septintoje eilėje - Karmen (G. Bizet operoje „Karmen“), Silvija, Viltis (C. Monteverdi operoje „Orfėjas“), Balsas (M. de Falla operoje „Meilė burtininkė“), bet labiausiai įsiminė koncertai, kuriuose teko dainuoti ištraukas iš Ricahrdo Wagnerio žymiųjų operų. Rimti kūriniai. Nors ir operetes, būna, reikia pasistengti sudainuoti: tarkim, Richard Strauss muziką žymiai sunkiau sudainuoti nei parašytą Imrės Kalmano, Giacomo Puccini. Veristai rašė atsižvelgdami į žmogaus balsą, o operečių meistrai kūrė tai, kas gražu publikai.

D. Kužmarskytė, A. Tamošauskienė ir V. Tarasovas G. Bizet operoje „Karmen“.

Sakoma, kad lengviau tapti kažkuo nei vaidmens atsikratyti. O ką manote jūs?

Iš vaidmens išeiti? Jokių problemų. Aš visada esu savimi.

Sudėtingumas išeiti iš vaidmens pasireikšdavo karjeros pradžioje. Pamenu, kad po spektaklio vyras mane sunkiai išsivesdavo namo, nes man dar pusvalandžio prireikdavo apverkti herojų išgyvenimus. Aš raudodavau net po spektaklio, nes įsivaizduodavau, kad aš esu ta herojė ir išėjusi iš scenos tarsi kažko netenku. Man ta netektis būdavo tokia stipri ir skausminga.

Dabar man jau 54 metai. Spektaklis baigiasi, o aš po penkių minučių ramiai einu namo. Jaunystėje mes neturime tiek patirties, „nesinešiojame“ tiek daug žmonių savyje. O dabar aš savyje prireikus randu ir princesės, ir kunigaikštienės, ir senės Vienaakės amplua.

Scenoje įsijausti į vaidmenį trukdo daug dirgiklių: kolegos, dirigentas, scenografija, negirdėjimas... Tad ir scenoje aš išlieku Dalia. Na, nebent porą kartų gyvenime teko būti kažkuo kitu, bet tai pavyksta tik su ypatingais režisieriais, kurie supranta, kaip tą daigą iš solisto išpešti.

To pavyzdys: kai KVMT operą „Lokys“ statė režisierius Gintaras Varnas. Solistai net liko sutrikę ir nesupratę, kaip režisierius iš jų „ištraukia“ tai, ko reikia.

Kas tie ypatingi kūrėjai, sugebantys atskleisti solistą?

Žinoma, režisierius Jonas Vaitkus, ypač kai jis KVMT statė C. Monteverdi operą „Orfėjas“, G. Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“. Režisierius nekalbus, daugiau tylėjo, o mes, visi atlikėjai, taip stebuklingai atsivėrėme. Patys nesupratome, kaip tai įvyko. Per C. Monteverdi operą „Orfėjas“ verkiau ir negalėjau sustoti, nes buvo sunku suprasti, kad tai įvyko. Verkiau iš laimės.

Tai patyriau ir žiūrėdama kolegų rodomą Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“. Po pirmo veiksmo negalėjau pakilti iš žiūrovės vietos, nes spektaklis buvo toks pagavus, jog tu juo visiškai patiki. Gyvenimas šalia tavęs. Gintaras Varnas - nerealus kūrėjas.

Išskirtinį kūrybinį procesą patyrėme ir kai režisierė Yana Ross pas mus statė Džakomo Pučinio vienaveiksmes operas „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.

Vienas režisierius vienoje srityje - puikus, kitas - kitoje. Visiems dėkinga.

O kuo unikalūs sutikti dirigentai?

Svarbiausias - maestro S. Domarkas. Jis kolektyvui buvo griežtas. Solistai partijas atsiskaitydavo drebėdami iš baimės. Tarp solistų vyravo sveika teatrinė konkurencija. S. Domarkas labai palaikė visus, kurie stengiasi ir tobulėja, visiems leisdavo pasitaisyti, niekas nebuvo negrįžtamai nurašomas. Bet turėjai įrodyti, kad tu gali ir esi vertas pasitikėjimo. Man su juo būdavo ramu, nors ir kankindavo atsakomybė ne tik publikai, bet ir dirigentui.

Muzikiniame teatre ilgai dirbo dirigentas Ilmārs Harijs Lapiņš (Latvija) - eruditas, profesionalas. Iš jo sklido tokia pagarba aplinkiniams, kad jauteisi ypatingas. Puikus dirigentas Modestas Barkauskas. Man ramu ir gera dirbti su KVMT vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu, nes aš, kaip žemaitė, gerai suprantu žemaičius ir jo nurodymus perprantu iš žvilgsnio.

Mūsų šiandienos aplinka vis labiau grėsminga. Žmonės ieško atgaivos, o muzika gali padėti?

Spektakliai, muzikos kūriniai mumyse žadina norą gyventi. Deja, bet mūsų visuomenėje daugėja žmonių, kurie nemato perspektyvos, šviesos tunelio gale. Jie turi ateiti į spektaklius ir rasti viltį, suprasti, kad viskas visada kažkaip baigiasi, o gyventi visada verta.

Tarkim, opera „Lokys“ - siaubo pasaka, bet skatina žmones susimąstyti. Kol žmogus spektaklyje, jis pasineria į gilius dalykus, o ne kasdienius „tirli pirli“. Spektakliai nėra šou ar fejerverkai. Jie pasakoja apie žmonių vidinį pasaulį. Visi mes skirtingi, net dažnai besijaučiantys nuskriausti, o spektakliai parodo, kad yra dar sunkiau gyvenančių, patyrusių dar daugiau, o mums sekasi visai gerai.

Jei norisi linksmybių, jaunystės energijos - būtina pamatyti miuziklą „Čikaga“. Pasikrauni ir linksmas eini namo.

Scenos žmonių gyvenimas yra ypatingas, dažną vakarą, šventę ar poilsio dieną tenka praleisti ne namuose ar artimųjų rate. Kaip pavyksta derinti scenos ar šeimos gyvenimą?

Vyras Zigmantas Brazauskas, ilgametis KVMT pirmasis smuikas, mane puikiai suprato. Sunkiau buvo vaikams, nes mama vis repetavo, dainavo. Rinkdamasi dabar daugiau dėmesio skirčiau vaikams. Buvau pernelyg susikoncentravusi į save. Mano jaunesniajam sūnui pasisekė labiau nei vyriausiajam, nes po vyro mirties 2012 m. atsirado kitos vertybės, o karjera persisuko į antrą pusę, nebebuvau tokia užimta.

Kurie iš šiuo metu KVMT repertuare esančių spektaklių Jūsų mylimiausi?

J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“! Miuziklas scenoje karaliauja jau du dešimtmečius, tad bėgant laikui išbandžiau įvairius vaidmenis. Labai didžiuojuosi, kad buvau viena pirmųjų Ceitelių, dainavau senelės Frumos Sorės partiją, o neseniai tapau Golde. Goldė buvo tarsi mano svajonės išsipildymas. Šiame amplua jaučiuosi tarsi grįžusi namo... „Smuikininkas ant stogo“ - mūsų teatro istorija, kuri kiekvienam sava. Tai kiekvieno žiūrovo istorija, kuri nepalieka abejingų. Žiūri į J. Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ ir matai save!