Špi­to­lės LDK: nuo pa­mes­ti­nu­kų iki ba­jo­rų

Istorijos dulkes nupūtus

Špi­to­li­nin­kų ti­kė­ji­mo grū­das

„Dau­gu­ma špi­to­lių vei­kė kaip prie­glau­dos – čia žmo­nės gau­da­vo sto­gą virš gal­vos, mais­to bei šio­kią to­kią ra­my­bę dėl ry­to­jaus. Kar­tais pa­leng­vin­ti ne­ga­la­vi­mų už­suk­da­vo koks barz­da­skutys (vi­du­ram­žių ir Nau­jų­jų lai­kų chi­rur­go ati­tik­muo – red. past), ku­ris daž­niau­siai nu­leis­da­vo šiek tiek krau­jo, at­lik­da­vo ki­tas šios pro­fe­si­jos at­sto­vams įpras­tas pro­ce­dū­ras,“ – ra­šo pro­jek­to „Or­bis Li­tu­a­niae“ straips­nio au­to­rius dr. Mar­ty­nas Ja­ku­lis.  

Įdo­mu, o gal ir ne, kad XVI-XVII a. Vil­niu­je špi­to­lių tin­klas ne­bu­vo for­muo­ja­mas kryp­tin­gai. Mies­te ne­bu­vo cen­tra­li­zuo­tos ins­ti­tu­ci­jos, ku­ri kon­tro­liuo­tų prie­glau­dų veik­lą. Daž­niau­siai jas ad­mi­nist­ruo­da­vo skir­tin­gos re­li­gi­nės ben­druo­me­nės ir baž­ny­ti­nių struk­tū­rų or­ga­ni­za­ci­jos. Vis­gi iki XVII a. vi­du­rio mies­te vei­kė net sep­ty­nio­li­ka špi­to­lių. Vil­nius ta­po vie­nu gau­siau­siu špi­to­lių mies­tu Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je.   

Re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo su­in­ten­sy­vė­ji­mas – tai veš­laus ir ša­ko­to špi­to­lių au­ga­lo sėk­los ir trą­šos. XVI a. pra­si­dė­ju­si Re­for­ma­ci­ja, o po jos ka­ta­li­kiš­ko­ji Re­for­ma pri­ver­tė pa­si­temp­ti ir ka­ta­li­kus, ir pro­tes­tan­tus.

Kas­die­nius bei svar­biau­sius Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) žmo­nių gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mus for­ma­vo re­li­gi­ja. Juk pra­ei­ties vi­suo­me­nė, ki­taip nei šian­dien, bu­vo pa­si­da­li­nu­si ne į po­li­ti­nių pa­žiū­rų sto­vyk­las ar so­cia­li­nių tin­klų bur­bu­lus, ta­čiau pa­gal iš­pa­žįs­ta­mą ti­kė­ji­mą. Skir­tin­gos krikš­čio­niš­kos ben­druo­me­nės de­gė ne­vie­no­dais mo­ty­vais rū­pin­tis nu­sil­pu­siais ir sil­pniau­siais.   

„Ka­ta­li­kams, uni­tams bei sta­čia­ti­kiams la­biau rū­pė­jo ne tiek spręs­ti pro­ble­mą, t.y. ryš­kiai su­ma­žin­ti varg­šų skai­čių, kiek pa­ro­dy­ti gai­les­tin­gu­mą, do­rą bei at­lik­ti ge­rą dar­bą, už ku­rį, ti­kė­ta, bus at­ly­gin­ta po mir­ties. Fun­duo­ja­mos špi­to­lės daž­niau­siai bū­da­vo skir­tos vos ke­liems ar ke­lioms de­šim­tims varg­šų.

Pro­tes­tan­tai špi­to­les su­vo­kė kaip bū­dą spręs­ti vi­suo­me­nės bė­das. Steig­da­mi špi­to­les, žmo­nės ne tik įpa­rei­go­da­vo bū­si­mus glo­bo­ti­nius už juos mels­tis, bet kar­tais ir pa­tys ap­si­draus­da­vo nuo bet ka­da ga­lė­ju­sių už­klup­ti gy­ve­ni­mo ne­gan­dų“, – pa­žy­mi is­to­ri­kas.

Sil­pniau­si glo­bo­ti­niai

LDK mo­te­rys ne­re­tai bu­vo fi­nan­siš­kai pri­klau­so­mos nuo su­tuok­ti­nių. To­dėl jų mir­tis kel­da­vo ne tik skaus­mą, bet ir iš po ko­jų iš­muš­da­vo sta­bi­laus gy­ve­ni­mo pa­ma­tus. So­cio­e­ko­no­miš­kai pa­žei­džia­mos naš­lės bu­vo glo­bo­ja­mos špi­to­lė­se. Ki­ta da­lis glo­bo­ti­nių į prie­glau­das pa­tek­da­vo dėl įvai­rių tam­ses­nio gy­ve­ni­mo ne­gan­dų. Vie­nuo­lių or­di­nų špi­to­lė­se vy­ra­vo spe­ci­fi­nė­mis li­go­mis ser­gan­tys pa­cien­tais. Pa­vyz­džiui, bo­nif­ra­tų vie­nuo­lių prie­glau­do­se bu­vo la­biau slau­go­mi karš­ti­ne ir vi­daus li­go­mis ser­gan­tys pa­cien­tai, o ro­ki­tų – ve­ne­ri­nių in­fek­ci­jų ka­muo­ja­mi li­go­niai.  

„Dau­gu­ma špi­to­lių vei­kė kaip prie­glau­dos – čia žmo­nės gau­da­vo sto­gą virš gal­vos, mais­to bei šio­kią to­kią ra­my­bę dėl ry­to­jaus. Kar­tais pa­leng­vin­ti ne­ga­la­vi­mų už­suk­da­vo koks barz­da­skutys (vi­du­ram­žių ir Nau­jų­jų lai­kų chi­rur­go ati­tik­muo – red. past), ku­ris daž­niau­siai nu­leis­da­vo šiek tiek krau­jo, at­lik­da­vo ki­tas šios pro­fe­si­jos at­sto­vams įpras­tas pro­ce­dū­ras,“ – ra­šo pro­jek­to „Or­bis Li­tu­a­niae“ straips­nio au­to­rius dr. Mar­ty­nas Ja­ku­lis.  

„So­cia­li­nės pa­dė­ties po­žiū­riu do­mi­na­vo iš kva­li­fi­kuo­to ir ne­kva­li­fi­kuo­to fi­zi­nio dar­bo gy­ve­nę žmo­nės, pra­ra­dę ga­li­my­bę dirb­ti ir nu­skur­dę dėl ne­ga­lios, se­ny­vo am­žiaus ir su juo sie­ti­nų li­gų.

Ga­li­ma kel­ti hi­po­te­zę, kad špi­to­lė­se glo­bo­tų ba­jo­rų skur­dą nu­lem­da­vo ne tiek įvai­rūs fi­zio­lo­gi­niai veiks­niai, kiek ne­pa­lan­ki eko­no­mi­nė pa­dė­tis, ne­lei­du­si pra­gy­ven­ti iš kil­min­gie­siems įpras­tų pa­ja­mų šal­ti­nių“, – ra­šo dr. M.Ja­ku­lis, pa­žy­min­tis, kad ap­si­gy­ve­ni­mas špi­to­lė­se už­tik­rin­da­vo ne tik sta­bi­les­nę ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį bei nau­ją gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ta­čiau ir nau­ją re­li­gi­nių prak­ti­kų kas­die­ny­bę. Be to, špi­to­li­nin­kai rū­pi­no­si ir tra­piau­siais, ne­ga­lė­ju­siais pri­im­ti jo­kių spren­di­mų.  

„Pa­mes­ti­nu­kai, ku­rių dau­gu­mą su­da­ry­da­vo ne­san­tuo­ki­nės kil­mės mer­gai­tės, bū­da­vo pa­lie­ka­mi tiek dėl blo­gos mo­ti­nų ir (ar­ba) tė­vų ma­te­ria­li­nės pa­dė­ties, tiek dėl ne­pa­lan­kaus vi­suo­me­nės po­žiū­rio į ne­su­si­tuo­ku­sias mo­ti­nas.

Dvie­jų Vil­niaus ka­ta­li­kų pa­ra­pi­jų krikš­to met­ri­kų kny­gų ana­li­zė pa­ro­dė, kad pa­mes­ti­nu­kai ta­po aiš­kiai pa­ste­bi­ma pro­ble­ma XVIII a. 2 pu­sė­je, o jų skai­čiaus au­gi­mas bu­vo tie­sio­giai su­si­jęs su ne­san­tuo­ki­nių vai­kų skai­čiaus di­dė­ji­mu“, – di­ser­ta­ci­jo­je ra­šo moks­li­nin­kas, ku­ris pri­du­ria, kad įstei­gus Vai­ke­lio Jė­zaus špi­to­lę bu­vo iš­sau­go­ma dau­giau pa­mes­ti­nu­kų gy­vy­bių, ta­čiau kar­tu au­go ben­dras jų skai­čius, nes prie­glau­da su­tei­kė ga­li­my­bę sau­giai ir ano­ni­miš­kai pa­lik­ti ne­pa­gei­dau­ja­mą vai­ką.

Ne tik žmo­nės, bet ir pi­ni­gai

„Vi­zi­ta­ci­jų ak­tuo­se ne vi­sa­da bū­da­vo su­ra­šo­mi tuo me­tu špi­to­lė­je glo­bo­ja­mų žmo­nių var­dai, ta­čiau daž­nai la­bai kruopš­čiai re­gist­ruo­ta ins­ti­tu­ci­jos nuo­sa­vy­bė ir iš jos kas­met gau­na­mos pa­ja­mos.

Dėl nuo­sa­vy­bės ne­veng­ta įsi­vel­ti į il­gus me­tus trun­kan­čius teis­mi­nius gin­čus, ne­lik­da­vo pa­mirš­ti ir de­šimt­me­čių ar net šimt­me­čių se­nu­mo įsi­sko­li­ni­mai, nuo­sek­liai re­gist­ruo­tas kiek­vie­nas gau­tas ar iš­leis­tas gra­šis, o blo­gas špi­to­lės ma­te­ria­li­nis ap­rū­pi­ni­mas ga­lė­jo tap­ti ar­gu­men­tu, tiek pra­šant pa­pil­do­mos pa­ra­mos, tiek prie­kaiš­tau­jant dėl ne­tin­ka­mo nuo­sa­vy­bės val­dy­mo,“ – ma­te­ria­li­nės špi­to­lių pa­dė­ties svar­bą di­ser­ta­ci­jo­je iliust­ra­vo is­to­ri­kas. Pa­sak jo, prie­glau­dų pa­ja­mų šal­ti­niai bu­vę įvai­rūs.  

Reikš­min­ga da­lis pa­ja­mų tek­da­vo iš ge­ra­da­rių ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to do­na­ci­jų. Pa­vyz­džiui, iš že­mės val­dų, na­mų, ūki­nės pa­skir­ties ob­jek­tų. Prie­glau­doms pi­ni­gė­lių pa­au­ko­da­vo ir mies­to gy­ven­to­jai. Špi­to­li­nin­kai ne­ma­žai pi­ni­gų su­rink­da­vo iš prie­glau­dų pa­tal­pų nuo­mos. Pa­tal­po­se bu­vo pri­ima­mi gy­ven­ti ir mies­to gy­ven­to­jai, ku­rie is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se va­din­ti „kai­my­nais“. Pas­ta­rų­jų ne­mo­ku­mas tap­da­vo tik­ru gal­vos skaus­mu.   

Špi­to­lės bu­vo in­te­gralia mies­to eko­no­mi­nio gy­ve­ni­mo da­li­mi. Špi­to­li­nin­kai gau­siai pirk­da­vo mais­to pro­duk­tus iš Vil­niaus par­duo­tu­vių ir sam­dy­da­vo žmo­nes. Prie­glau­dos tap­da­vo dar­bo vie­ta ne­kva­li­fi­kuo­tiems ir kva­li­fi­kuo­tiems dar­bi­nin­kams, ku­rie slau­gy­da­vo, gy­dy­da­vo ir dirb­da­vo ūky­je.

Tie­sa, mies­tuo­se prie­glau­dos daž­niau­siai bu­vo sta­to­mos už ar­ba prie mies­to var­tų ar mū­rų. Spren­di­mas ne­bu­vo tik sim­bo­li­nis veiks­mas, mat glo­bo­ja­mi žmo­nės bu­vo vi­suo­me­nės pa­ri­by­je, ta­čiau kar­tu siek­ta ap­sau­go­ti gy­ven­to­jus nuo ga­li­mų li­gų pro­trū­kių.