Alina VELYKIENĖ, miesto Tarybos narė
Kalbant apie pasiruošimą mokslo metams, kažkodėl visiems atrodo, kad jų dar nebus. Labai tikiuosi, kad bus, ir intensyvūs. Viliamės, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija laikysis „kietos“ pozicijos ir prioritetas bus vaikų ugdymas, o ne sėdėjimas prie kompiuterių.
Pedagogams, ypač mokyklų direktoriams, norisi pasakyti, kad mokymą reikia susisteminti taip, jog visiems viskas būtų aišku. Savo keturiolikmetį sūnų mes jau paskiepijome. Kai mažiukui sukaks 12 metų, skiepysime. Dukra dar maža. Mano vienintelis tikslas - kad vaikai fiziškai eitų į mokyklą.
Po to nuotolinio mokymo mes pakeitėme mokyklą, tad šiemet absoliučiai viską, uniformas taip pat, reikėjo pirkti. Bet aš tokia mama, kad jau liepos vidury pradėjau ruoštis. Kadangi tai darau ne paskutinį mėnesį, tai kainos, galima sakyti, proto ribų neperžengė, nebuvo labai pakilusios. Tėvams reikia iš anksto susidėlioti biudžetą, kad po to nebūtų šoko.
Be to, mūsų šeima laikosi požiūrio, kad ne visko reikia naujo. Kuprines tikrai galima išsivalyti, išsiplauti ir eiti su tomis pačiomis. Norisi vaikams rodyti tausojančio vartojimo pavyzdį. Reikia galvoti ir apie tai, kad mes neturime auginti Dumpių sąvartyno. Reikia vadovautis švediška patirtimi, vadinamąja žiedine ekonomika. Mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad kiekvienai progai pasitaikius galėtume viską pirkti iš naujo.
Džeraldas Kazys SIVICKIS, vaikų traumatologas
Man didžiausią nerimą kelia švietimo kokybė. Kai aš mokiausi, problemos su mokytojais nebuvo. O dabar matau, kad greitai eilinėse mokyklose nebebus kam dėstyti fiziką, matematiką, chemiją.
Aš - ne tik vaikų traumatologas, bet dar ir tėtis. Žinoma, kad man rugsėjo 1-oji asocijuojasi su mokykla. Labai tikimės, kad nuotolinio mokymo nebebus. Turiu tris vaikus: du mokyklinukus ir vieną studentą. Jis ir vidurinysis sūnus yra paskiepyti. Dukra antrokė, be abejo, jai reikėjo padėti ir sąsiuvinius nusipirkti, ir prižiūrėti, kad viskas būtų sudėta.
Vaida JOKŠIENĖ, mokytoja
Baimės ar nežinomybės lyg ir nejaučiu. Tiesiog laukiu to proceso, nes vienokiu ar kitokiu būdu jis vis tiek man ir kaip mokytojai, ir kaip mamai, ir kaip bendruomenės narei prasidės.
Esu įsitraukusi į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto veiklą. Vakar tik grįžau (rugpjūčio 19 d. - aut. past.) iš mokymų, strateginės sesijos. Po truputį grįžimo į mokymosi procesą momentas artėja, bet dar tikrosios nuotaikos nėra. Nors po truputį ruošiu ir savo vaikus (turiu mergaitę ir berniuką) mokyklai. Susipirkome sąsiuvinukus ir pieštukus, atnaujinome kuprinaites, uniformas susižiūrėjome.
Praėjusio karantino metu sutikau testuoti savo vaikutį pradinuką, bet visuomenėje baimės šiuo klausimu labai daug. Didžioji tėvelių dalis nesutiko to daryti. Mane tai glumina. Kiekvienas esame bendruomenės dalis ir turime ne tik patys jaustis saugūs, bet ir leisti taip jaustis kitiems, esantiems šalia. Sutinku testuoti ir skiepyti savo vaikučius vien todėl, kad mes galėtume saugiai grįžti į normalų gyvenimą, į ugdymo procesą. Manau, tėveliai nesutinka testuoti vaikų ne dėl jų sveikatos, bet dėl pokyčių jų asmeniniame gyvenime.
Osvaldas KUDZEVIČIUS, buriuotojas, jachtos „Lietuva“ kapitonas
Laivų remontininkai planuoja rugsėjo 1-ąją, na, gal antrą ar trečią dieną, priklausys nuo oro, nuo vėjo, mano meilužę jachtą „Lietuva“ nuleisti į vandenį ir perduoti miestui. Tai dar nėra galutinai užtvirtinta, bet man šiemet rugsėjo 1-oji asocijuojasi su laivo perdavimu.
O rugsėjo pirmoji kaip mokslo metų pradžia kažkaip vangiai juntama. Gal dėl to susirgimų COVID-19 skaičiaus. Mano dukra į mokyklą jau neis, ji jau dirba Vilniuje, o sūnus bus paskutinėje klasėje, jau už tėvą aukštesnis abiturientas. Nežinau, kaip jam šiemet apskritai bus su tais mokslais. Reikia nuvažiuoti į mokyklą, sutartį sudaryti, nes jis juk išvažiuoja iš Lietuvos. Yra pakviestas į Kanadą žaisti ledo ritulį pagal kontraktą. Rugsėjo viduryje turi išvykti. Ten bandys mokytis nuotoliniu būdu. Balandį turėtų grįžti ir galbūt egzaminus jau laikys normaliai. Esu pasaulio matęs, teko lankytis ir Kanadoje, nėra ji baisi šalis, todėl nebijau išleisti.
Rimantė ŠIMČIKIENĖ, Klaipėdos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė
Visiems sakau, kad man naujieji metai prasideda rugsėjo 1-ąją, o ne sausio 1 dieną. Man, mamai, auginančiai autistišką vaiką, kuris šiemet bus antrokas, artėjanti rugsėjo 1-oji kelia labai daug nerimo, streso, nes daug nežinios.
Patiri lengvą stresiuką, kad viską pasiruoštum, kad kažko nepražiopsotum. Sūnui reikia supirkti visas kanceliarines prekes, atnaujinti kuprinę. Uniformą reikia du kartus per metus pirkti, nes labai greitai išauga, surasti patogius mokyklinius batus ir t. t.
Neramu, kad karantinas vėl neprasidėtų. Pernai jis labai daug ką sutrikdė. Pirmokui ir taip reikėjo adaptuotis: nauja klasė, nauja mokytoja, nauji draugai. O tada karantinas - keturi namie buvimo prie kompiuterio mėnesiai, kita patirtis. Tada vėl į mokyklą, ir vėl iš naujo reikėjo adaptuotis. Pernykščiai metai buvo kupini streso. Aš labiausiai jaudinuosi dėl to, kad šiemet tai nesikartotų. Tikrai jaučiu tam tikrą įtampą.
Romas KVASELIS, verslininkas
Su kuo gi daugiau gali asocijuotis rugsėjo 1 diena, jeigu ne su mokslo metais. Būtų gerai, kad šiemet nuotolinio mokymosi neprireiktų. Tik dėl to man neramu, o daugiau neturiu dėl ko nerimauti. Ir dukra, ir sūnus gerai mokosi. Tai mamos nuopelnas.
Dėl uniformų iki šiol sukame galvas. Lyg ir nupirkome, bet neaišku, kaip čia dar bus. Mes tokie tėvai, kad perkame viską iš anksto, kad paskui nereikėtų lakstyti. Vaikai, ko gero, dar norėtų atostogauti. Šiemet pailsėti nuo visų darbų buvome išvažiavę į Austrijos kalnus.
Mes iš tų žmonių, kurie situaciją vertina realiai, mažai feisbuke sėdime. Ir patys abu esame pasiskiepiję, ir dukrą, kuriai jau daugiau nei 12 metų, esame paskiepiję. Jeigu reikės, ir testuosime.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą