Kaip teigia „indiandefencereview.com“, remdamasis NASA Žemės observatorijos duomenimis, neįprastą ežero cheminę sudėtį lemia regiono vulkaninis aktyvumas. Maždaug už 20 kilometrų į pietus esantys ugnikalniai išskiria išsilydžiusius natrio karbonato ir kalcio karbonato druskų mišinius. Šie junginiai požeminiais lūžiais pasiekia daugiau nei 20 karštųjų versmių, kurios galiausiai suteka į ežerą.
Svarbų vaidmenį atlieka ir tai, kad ežerą maitina tik viena užtvenkta upė, jis neturi ištekėjimo į jūrą, o aplinka yra tokia karšta ir sausa, kad garavimas nuolat viršija kritulių kiekį. Dėl to ežero gylis retai viršija 3 metrus. Rezultatas – itin karštas, ėsdinantis ir druskingas vanduo, kuris beveik netinkamas gyvybei.
Mirtinas veidrodis, apgaunantis savo aukas
Nepaisant ekstremalių sąlygų, ežere egzistuoja tam tikros gyvybės formos. Pavyzdžiui, druską mėgstantys mikroorganizmai haloarchėjos klesti šarminiame vandenyje ir suteikia jam ryškią, kraują primenančią raudoną spalvą. Šie mikroorganizmai pritraukia mažuosius flamingus – Natrono ežero pakrantės jiems yra vienintelė nuolatinė veisimosi vieta Rytų Afrikoje.
Tačiau kitiems gyvūnams ežeras nėra toks draugiškas. Migruojantys paukščiai dažnai atsitrenkia į ežero paviršių, matyt, apgauti didelio jo atspindžio ir manydami, kad skrenda per tuščią erdvę. „IFLScience“ duomenimis, 2007 metais panašią dezorientaciją patyrė sraigtasparnio pilotas, dėl ko jo orlaivis nukrito į vandenį. Operatorius Benas Herbertsonas, išgyvenęs incidentą, prisiminė, kad „vanduo buvo fiziškai karštas ir degino akis“. Paukščiams ir šikšnosparniams, įkritusiems į vandenį tokiomis sąlygomis, išsigelbėti praktiškai neįmanoma.
Mitas ir realybė
Natrono ežeras sulaukė didžiulio dėmesio 2013 metais, kai fotografas Nickas Brandtas paviešino internete išgarsėjusias „suakmenėjusių“ gyvūnų nuotraukas. N. Brandtas pasakojo pakrantėje radęs įvairiausių paukščių ir šikšnosparnių liekanų. Tačiau, kitaip nei Medūzos Gorgonės aukos, jie ne pavirto akmeniu, o mumifikavosi.
Natronas – mineralinis druskų mišinys, nuo kurio ežeras gavo savo pavadinimą – taip efektyviai sugeria drėgmę ir riebalus, kad senovės egiptiečiai jį naudojo mirusiesiems balzamuoti. Į ežerą patekę gyvūnai dehidratuoja ir sukietėja, o jų palaikus padengia mineralų nuosėdos, kurios laikui bėgant kaupiasi ir sukuria keistą akmens iliuziją.
Fotografas prisipažino, kad nuotraukose gyvūnams specialiai suteikė tokias pozas, tarsi jie būtų sustingę judesyje, taip vaizdą padarydamas dar šiurpesnį. „Ėmiau šias būtybes tokias, kokias radau pakrantėje, ir suteikiau joms „gyvas“ pozas, tarsi grąžindamas jas į gyvenimą“, – rašė jis.
Kalbant apie patį ežerą, N. Brandtas žurnalui „Smithsonian Magazine“ perspėjo: „Vanduo toks ėsdinantis, kad net menkiausias įbrėžimas būtų labai skausmingas. Niekas niekada jame nesimaudytų. Tai būtų visiška beprotybė“.
Rašyti komentarą