Sulos sezonas įsivažiavo: kuo džiaugiasi tekintojai ir kokių įspėjimų išgirsta prekeiviai?

Pašalui traukiantis iš žemės atsiranda vis daugiau tokių, kurie nešini tuščiais indais žygiuoja į mišką, mat pirmųjų pavasario mėnesių dienos įspėja ir apie pirmąsias gamtos gėrybes. Būtent gyvybės eliksyrui neretai prilyginama sula taip traukia užklysti į vietomis dar paskutiniuosius sniego likučius saugantį mišką.

Skaitytojai dalijasi šio sezono patirtimis – pasirodo, pavyksta pritekinti net ir po keliasdešimt litrų sulos.

Tai koks gi šiemet sezonas?

Alvydas portalui Alfa.lt pasakojo, jog sulą tekina jau penktą sezoną, tačiau šiemet į šį traukinį įšokti pavėlavo, mat jo mėgstamos klevų sulos nepribėga tiek daug, kiek įprastai.

„Per dvi paras pritekėjo tik 3 litrai, kai dažniausiai per tokį patį laiko tarpą priteka ir 5 litrai“,– įžvalgomis dalijosi vyriškis.

Alvydas pasakoja, kad jo apylinkėse nėra didelių miškų – vos už 2 kilometrų nuo namų galima rasti mažą beržynėlį, tačiau norint atsigaivinti mėgstama klevų sula prireikia nuvažiuoti ir 10 kilometrų.

Vyras pabrėžia, jog sulos tekinimui stengiasi pasirinkti medį, esantį kuo mažiau užterštoje aplinkoje.

Skylę medyje, kaip pasakoja Alvydas, išsigręžia su akumuliatoriniu grąžtu, o sulai pratekėti įstato pienui skirtą žarnelę – vienas jos galas įtvirtinamas medyje, o kitą, 5 litrų talpos plastmasinio indo kamštyje padarius skylę, įstato ten. Taip esą daroma siekiant užtikrinti kuo sterilesnį sulos išgavimo būdą, mat į indą negali patekti jokie krituliai.

Šakių gyventojas akcentuoja dar vieną svarbų dalyką – baigęs leisti sulą, jis visuomet medyje padarytą skylę užkala mediniu kamščiu, kad medis nebūtų alinamas.

Vyras sako, jog sulą dažniausiai tekina iš dviejų medžių – klevo ir beržo. Nors girdėjo, jog aplinkiniai tekina ir beržo sulą, pats to šiemet dar nedarė. Galbūt todėl, kad dėl savo saldumo klevo sula jam kur kas skanesnė. Tiesa, vyras pasidalijo ir iš klevo sulos rauginamo gėrimo receptu.

„Iš pradžių sulą iškošiu su tinkliuku, tada įdedu apelsino žievelės, avižinių dribsnių ir juodos duonos plutelę. Vėliau palieku rūgti 4 paroms, perkošiu ir laikau arba šaldytuve, arba labai vėsioje vietoje.

Gėrimas rūgštus, tačiau spirito jame nėra, nes viskas iš natūralių medžiagų“, – šyptelėjo Alvydas.

Kalbintas vyras pabrėžė, kad tokį gėrimą reikėtų išgerti iki rudens, nes vis rūgdamas vėliau jis gali pasidaryti per rūgštus.

Nors šis sezonas kalbintam vyrui ir nėra itin pasisekęs, skaitytoja Jurgita džiaugėsi savo laimikiu – iš dviejų medžių per parą šiemet pritekėjo 20 litrų klevų sulos. Tiesa, sėkmė nuo moters greit nusisuko.

„Šiemet su vyru tekinti sulą iš klevų pradėjome maždaug kovo viduryje. Mes į medį įkalam medinį latakėlį, o aplink jį aprišam maisto rauginimui skirtą polietileninį maišelį.

Vieną rytą įkalėm į du medžius, atvažiavę vakare jau radome pribėgusius 10 litrų sulos.

Nuvažiavome kitą dieną prieš pietus – parsivežėme dar po du pilnus 5 litrų talpos maišelius.

Tačiau turbūt tekinti sulą iš klevų nusprendėme per vėlai, nes vėliau bėgo tik po litrą ar po pusę per parą. Tarpusavyje juokavome, kad gal kas išpila“, – juokėsi Jurgita.

Tačiau ilgam be sulos pora neliko. Moteris pasakoja, jog prieš savaitę su vyru pradėjo tekinti sulą ir iš beržo, o per kiek daugiau nei parą iš 3 beržų pribėgo 50 litrų sulos.

Atsižvelgdama į tai, kad ši gamtos gėrybė gali greitai sugesti, Jurgita pataria ją užšaldyti šaldiklyje arba pakaitinti puode iki virimo temperatūros, į sulą įdedant apelsino ar spanguolių. O tada viską užsukti stiklainyje.

Nesilaikantiems tvarkos – piniginės baudos

Vis dėlto tekinantiems sulą derėtų būti atsargiems ir įsitikinti, jog tai daroma nesukeliant žalos pačiam medžiui. Todėl atmintine dalijasi ir Aplinkos ministerija.

Ruošiantis gręžti skylę reikėtų paruošti ir gręžimo vietą bei nepažeidžiant luobo nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 metras nuo žemės paviršiaus.

Skylių skersmuo neturi viršyti 2 centimetrų, jų gylis medienoje – 3 centimetrų. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 centimetrų.

Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miškų kontrolės skyriaus vedėjas Benas Bitauskas sako, jog, baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos mediniu kamščiu.

Negana to, jei iš vieno medžio buvo išleista daugiau sulos – keletą metų reikėtų leisti jam pailsėti.

Tiesa, svarbu ir tai, kur yra medis, iš kurio leidžiama sula. Reikia atsižvelgti į tai, kad valstybei priklausančioje žemėje sulą leisti galima iš ne plonesnių kaip 20 centimetrų skersmens medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų.

Jei medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų – sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių. Kuriuos medžius, augančius valstybei priklausančioje žemėje, planuojama kirsti, gali pasakyti miško, žemės ar želdynų ir želdinių savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Ribojimai netaikomi privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, o kitiems asmenims privačioje žemėje leisti sulą galima tik gavus žemės savininko sutikimą.

Aplinkos ministerija taip pat akcentuoja, kad laukinės augalijos išteklių naudojimas pažeidžiant nustatytą tvarką užtraukia baudą nuo 10 iki 30 eurų.

Pardavinėjantiems sulą – priminimas

Neretai susiduriama ir su sulos pardavėjais – pastarieji šią gamtos gėrybę parduoda turgeliuose, tačiau vieną kitą skelbimą galima išvysti ir internete. Vis dėlto vykdant šią veiklą reikėtų informuoti ir Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT).

Maisto verslo kokybės vadybininkė, „Kokybės laboratorijos“ įkūrėja Sandra Pračkailė sako, jog sulos tekinimui, jos transportavimui į saugojimo vietą bei išpilstymui į pardavimui skirtas taras dideli reikalavimai nėra keliami.

Tačiau itin svarbu apie tai informuoti VMVT, gauti leidimą ir tokiu būdu apsaugoti vartotojus nuo galimai nehigieniškai renkamos sulos ir apsinuodijimų ja.

„Iš principo, kaip kiekvienos gaunamos pajamos yra apmokestinamos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, taip kiekvienas sulos pardavėjas ar gamintojas turi turėti VMVT leidimą.

Kiekvienas sulos pardavėjas, nesvarbu, prekiaujantis dideliais ar mažais kiekiais, kuris neturi VMVT leidimo, yra laikomas nelegaliu ūkio subjektu“, – pasakojo S. Pračkailė.

Tiesa, kai kurie tekinamą sulą parduoda ją dar ir parauginę, tad tokiu atveju, kaip sako S. Pračkailė, gali tekti įsirengti ir rauginimui skirtas patalpas, vesti reikiamą dokumentaciją ir registruoti veiklą VMVT.

Prekiaujant sula, anot maisto verslo kokybės vadybininkės, sulos rinkėjas turi žinoti, jog prisiima atsakomybę už medžio, iš kurio renkama sula, būklę, taip pat sulos rinkimo, transportavimo, sandėliavimo ir pilstymo sąlygas, ir galiausiai – tarą, į kurią sula yra išpilstoma.

Priduriama, kad patys minimaliausi reikalavimai yra taikomi pirminiams gamintojams, kurie surinktą sulą transportuoja, išpilsto ir parduoda 100 kilometrų spinduliu nuo sulos išpilstymo ar sandėliavimo vietos, o parduodamas kiekis siekia iki 600 kilogramų per metus. 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder