- Kas lemia žmogaus elgesį?
- Žmogus yra biopsichosocialinė būtybė, tą visada reikia atsiminti. Mes turime tris pradus, lemiančius mūsų gyvenimą, o ypač - psichologinę pusę.
Pirmiausia mes esame biologinės būtybės, mes gimstame su tam tikrais genų rinkiniais, kurie nulemia kai kuriuos dalykus, kartu ir emocinius.
Psichikos jautrumas - tokie dalykai iš dalies yra įgimti. Beje, moterys dažniausiai yra jautresnės ir emocingesnės nei vyrai, taip jau gamta sudėliojo, ir tas reikalinga. Žinoma, tai nereiškia, kad visos moterys labai jautrios.
Kitas labai svarbus dalykas yra psichologinis lygmuo. Žmogaus psichologija keičiasi visą gyvenimą, priklausomai nuo amžiaus, bet svarbiausias laikotarpis yra vaikystė. Labai svarbu, kaip žmogaus auga, kokioje aplinkoje.
Čia svarbus vaidmuo tenka kultūriniams dalykams. Kad ir prisiminus sovietmetį, berniukai buvo auklėjami taip, kad „vyrai neverkia", „vyrai nerodo emocijų". Tas pats yra musulmoniškoje kultūroje. Kas žmogui įdiegiama vaikystėje, tas lieka visam gyvenimui.
Svarbiausia yra šeima. Yra tėvų, kurie nuolat apsikabina vaikus, nuolat klausia, kaip jiems sekasi, bet bus ir tokių šeimų, kur emocijos nebus rodomos, visi tyliai pavalgė, pasikalbėjo apie reikalus ir viskas.
Svarbu, ar vaikui leidžiama išsiverkti, išsisakyti, juk vaikystėje formuojasi labai svarbios savybės, kurias gyvenime būna sunku pakeisti. Tam tada reikia specialistų įsikišimo.
Trečias aspektas - biopsichosocialinis, jis labai priklauso nuo aplinkos. Tu gali būti ir jautresnis, bet, pavyzdžiui, tam tikrose situacijose visiškai nepriimtina rodyti jausmų nei vyrams, nei moterims. Ir juridiniai dalykai neleidžia rodyti emocijų, jausmų visuomenei.
Tu negali supykti, išsirėkti. Darbe gi negali emocijų rodyti, nes tuoj bus mobingas arba emocinis smurtas.
Mokytojas negali pasakyti, kad vaikas kažką blogai daro. Vaikui pasakyti irgi nieko negali. Čia jau socialinis aspektas, kuris apriboja mūsų galimybes būti jautresniems.
Net žmogaus specialybė apsprendžia jo elgesį, pavyzdžiui, medikai negali būti labai jautrūs, nes jei būsi labai jautrus, mediku nepadirbsi.
Atėjęs į sergančių vaikų skyrių tu per savaitę išprotėsi. Nori nenori turi išsiugdyti tam tikrus mechanizmus. Ir profesinė veikla palieka tam tikrus asmenybės bruožus.
- Žmonės konfliktuoja dėl to, kad mes visi - skirtingi, per savo asmeninę prizmę suvokiame dalykus. Kaip ieškoti kompromisų, kaip savyje ieškoti atsakymų, kad pasaulį suvoktume plačiau?
- Pačiam klausime ir slypi atsakymas, visi mes skirtingi ir vienos tiesos ar vieno teisingo elgesio modelio nėra.
Kiekvienas žmogus turi savo supratimą ir jo tiesa gali skirtis nuo kažkokios „tiesos". Žmogaus elgesio modelis gali skirtis ir ne nuo jo priklausančių aplinkybių, o dėl to, kad jis gimė su tam tikru genų rinkiniu ar vaikystėje kitaip augo.
Jeigu tu tą supranti ir priimi, kad ne visi turi būti tokie, kaip tu, tada tau pačiam žymiai lengviau. Ir žymiai mažiau kyla konfliktų.
Kita vertus, konfliktas konfliktui nelygu. Konfliktas pats savaime nėra blogas dalykas. Mes turime išsiaiškinti, kodėl kitas žmogus nori to, o aš noriu šito.
Tas svarbu, kai žmonės kartu šeimoje ar darbe. Blogai tada, kai konfliktas sprendžiamas agresija ir bandymu įrodyti, kad reikia daryti tik taip, kaip aš įsivaizduoju, noriu.
Būna, kai žmogus nesupranta, kodėl kitas žmogus tiesiog nori pabūti vienas ir neiti į kokią šventę. Darbe irgi žmonės skirtingi, vieni mėgsta greitai spręsti problemas, kiti - į jas pirma įsigilinti.
Jeigu mes priimame faktą, kad visi yra skirtingi ir ieškome kompromiso, tai viskas gerai.
Šiais laikais yra iškreiptas žmogaus teisių supratimas. Žmogus įsivaizduoja, kad jo teisės yra tik jo teisės. Aš turiu teisę į tai, tai ir tai... O kad kiti turi teisę, apie tai nekalbama.
- Individo teisė, o ne visuomenės nario, kuris turi taikytis.
- Kiti visuomenės nariai irgi turi teises. Mes medicinoje dažnai susiduriame - ateina žmonės ir sako: va čia tokios pacientų teisės, o čia - tokios.
Palaukite, sakome, bet darbuotojai irgi žmonės, jie irgi turi teises. Turi teisę ir į poilsį, saugų darbą ir t.t. Toks traktavimas šiuolaikinėje visuomenėje, mano galva, yra labai vienpusiškas ir neteisingas.
Mes turime galvoti apie visų individų teises. Jaunesniajai kartai „žmonių teisės" yra kaip tarybiniais Stalino laikais pasakymas, kad „tas yra liaudies priešas".
- Visuomenėje auga egoizmo būsena?
- Ugdomi egoistai nuo pat vaikystės. Save vadinančios supermamos žaloja tuos vaikus, - aš tiesiai šviesiai galiu pasakyti. Toks požiūris, kad „mano vaikas svarbiausias".
Darželyje prasideda statymas ant ausų auklių, darželių vadovų, o vėliau - ir mokykloje mokytojų, kad „štai mano vaikui turi būti taip". O kaip tą padaryti, kad yra kiti mokiniai klasėje, tai nesvarbu. Visur „mano" ir „aš".
Tie vaikai ir išauga įsivaizduodami, kad jie yra pasaulio centras ir visata visada sukasi aplink juos. O visi aplinkiniai žmonės sutverti tam, kad juos aptarnautų. Nes jie taip šeimoje pripratę.
Kai vaikai išauga ir supranta, kad pasaulis taip nesisuka, kaip jie įsivaizduoja, tai nebesupranta, kaip gyventi.
Kita vertus, jie aplinkinius daro nelaimingus, nes reikalauja ir nesiskaito su kitais. Supermamų judėjimas ir žmogaus teisių iškreiptas supratimas veda prie blogų padarinių.
Visuomenėje auginamas individualizmo naratyvas. Anksčiau žmonės visi vieni kitiems padėdavo, būdavo talkos.
Pamenu, sovietiniais metais vienas pirmųjų kurse turėjau automobilį, tai vežiodavau ir kursiokų gimines tai į laidotuves, tai kitur, kur bėda, ir žmonėms reikia nuvažiuoti. Anksčiau žmonės daugiau vieni kitiems padėdavo.
- Pradėkime nuo savęs ir bus geriau?
- Man labai patinka gerai žinomo profesoriaus Eugenijaus Laurinaičio frazė, kad „vienintelis žmogus, kurį mes galime pakeisti, esame mes patys".
Ir pas mus, specialistus, dažnai ateina žmonės, štai problema su mano sutuoktiniu, su vaikais... O dažnai aiškėja, kad priežastis yra pačiame žmoguje.
Rašyti komentarą