Svarbu tėvams: kaip kasdieniai tarpusavio pykčiai daro įtaką vaikų elgsenai

Ant vaiko pečių užkraunama didelė atsakomybė, kuriai jis dar nėra pasirengęs", – atkreipia tėvų dėmesį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetickienė, su kuria kalbamės apie tai, kokią įtaką vaikui daro kasdieniai tėvų nesutarimai, kaip manipuliuojama vaiku, kokias didžiausias klaidas tėvai daro pykdamiesi ir kokių imtis veiksmų, norint apsaugoti vaikus.

Nedaug tėvų, kilus tarpusavio barniui prie vaiko, geba susivaldyti. Vaikas, gyvendamas su besipykstančiais tėvais, patiria daug emocijų, neretai tampa įkaitu tėvų konfliktuose.

Mylėdamas abu tėvus, bijodamas būti atstumtas, vaikas išgyvena didelį stresą, nerimą, kaltės jausmą, ypač tuomet, kai konflikto metu yra verčiamas palaikyti vieną iš tėvų. 

Dėl kokių priežasčių dažniausiai pykstasi tėvai?

Dirbant Tarnyboje dažniausiai susiduriame su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą.

Tėvai į procesus įtraukia vaikus, kad šie palaikytų ar pasirinktų vieno iš tėvų pusę. Vaiko neretai klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį labiau myli.

Prie to paties būna išsakoma nuomonė, koks blogas tėtis ar kokia bloga mama, prie vaikų aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos.

Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų.

Būna ir grasinimų.

Tėvai pykstasi, nuolat vienas kitą kaltina ir dėl savo vaikų auklėjimo stiliaus, kuomet vienas draudžia, kelia labai griežtus ir aukštus reikalavimus vaikui, o kitas atvirkščiai – viską leidžia, norėdamas būti ,,geras".

Tokie tėvai nėra autoritetai savo vaikams ir jie visiškai jų neklauso: neina į mokyklą, arba būdami pamokose tyčia trukdo mokytojams savo replikomis ar veiksmais, neruošia namų darbų, išeina ir grįžta į namus kada nori.

Dėl probleminio, nevaldomo vaiko elgesio tėvai sulaukia skambučių iš ugdymo įstaigų, namuose lankosi policijos pareigūnai, vaiko teisių specialistai.

Taip pat kyla konfliktai dėl nuolatinių priekaištų, įžeidinėjimų dėl sutuoktinio ar sugyventinio elgesio, patirtų nuoskaudų, neįgyvendintų svajonių, alkoholio vartojimo ir pan.

Kiek alkoholis daro įtaką barnių pasekmėms?

Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Jie konfliktuoja tarpusavyje būdami neblaivūs.

Šie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis.

Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių.

Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus.

Arba kokių 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš. Tenka girdėti, kaip paauglys keiksmažodžiais apibūdina savo mamą, nes kitų žodžių paprasčiausiai nemoka.

Kaip konflikto metu manipuliuojama vaikais?

Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį.

Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius.

Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu.

Pasekmės tokio tėvų elgesio vaikui yra skaudžios, tai menka savivertė, nepasitikėjimas savimi ir kitais, kaltės jausmas ir negebėjimas užmegzti artimų ir šiltų santykių su kitais žmonėmis, manipuliacijos kitais asmenimis.

Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai (paaugliai) manipuliuoja savo tėvais: jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, užsiprašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan.

Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu: ,,jei nenupirksi planšetės – pasakysiu tą ir tą, neisiu į mokyklą, negrįšiu į namus".

Vaikai būna grasina, kad kreipsis į vaiko teises.

Kaip vaikai reaguoja į tėvų barnius dėl jų pačių elgesio?

Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta daug negatyvo savo atžvilgiu, žeminimo, jis pasijunta nevykėlis, įskaudintas, atsiranda bejėgiškumo jausmas.

Pyktis ir toks elgesys tikrai nesikeis, tik dar blogės. Nuolatinė neigiama nuostata ir konfliktai daugiausiai prisideda prie neigiamo savęs vertinimo „aš esu blogas", tokiu elgesiu vaikas galimai siekia dėmesio ir jį gauna, kad ir negatyviu būdu.

Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks būtent ir kodėl toks vaiko elgesys sukėlė tėvams tokius jausmus.

Tokiu atveju, kai yra kalbamasi, vaikas nesijaus puolamas. Kitu atveju atsiranda didelis gynybiškumas, o situacija taip ir lieka nepasikeitusi.

Santykiai su tėvais lieka dar labiau įtemti, konfliktiški, atitolę.

Vaikui susiformuoja nuomonė apie tai, kad tėvai jo nesupranta, negirdi ir neišklauso. Ateityje iškilus sunkumas, jis niekada nesikreips pagalbos į tėvus.

Kas vyksta su vaiku, kurio šeimoje nuolat konfliktuojama?  

Pats konfliktas nėra problema – problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. 

Manipuliavimas vaiku,  jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis.

Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį.

Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose „mokosi", kaip reikia pykti: kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti ar tiesiog atkartodami tėvų kūno kalbą, mimikas.

Tą patį elgesį kartoja su broliais ar seserimis, klasiokais, draugais, o vėliau išmoktą elgesį naudoja konfliktuodami su suaugusiais: tėvais, mokytojais.

Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti.

Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos.

Mergaitės labiau linkusios tėvus guosti, o berniukai pykti.

Būna taip, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai.

Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Kaip tokiu atveju jaučiasi vaikas?

Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama,  slepiama.

Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti, prisifantazuoti baisiausių dalykų, dėl ko tėvai nebendrauja vienas su kitu. Niekas kitas, net ir suaugusio žmogaus, taip neslegia, kaip nežinomybė.

Tokia toksiška šeimos aplinka neigiamai veikia vaiko psichinę sveikatą, įtakoja vaiko elgesio problemas, savivertę, atsiranda socialinis nerimas, vienatvė bei adaptacijos sunkumai, nepasitikėjimas tėvais ir kitais suaugusiais.

Kaip atpažinti konfliktiškoje aplinkoje augantį vaiką?

Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi,  emociškai nestabilūs, pasižymėti liūdna nuotaika, būna linkę kaltinti save dėl tėvų pykčių. 

Vaikas išsiugdo didelį galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Vaikas puikiai geba atskirti pykčio išraiškas tėvų veiduose, kūno kalboje. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje toks vaikas gali reaguoti pykčio protrūkiais.

Jis gali pratrūkti (rėkti, žeminti, keiktis) pamokoje, žaisdamas.

Nors tokiai vaiko reakcijai kilti kaip ir nebuvo priežasties, dažnai apie tokį elgesį ar emocijas sakoma „supyko iš oro". Pats vaikas irgi negali paaiškinti savo elgesio.

Dažnas vaiko atsakymas, dėl ko jis pratrūko yra „nežinau".

Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę sau, kad galbūt jis kaltas dėl tėvų pykčių.

Taip vaikas užsidaro savyje, regresuoja, pradeda čiulpti pirštus, kaip kūdikis,  atsinaujina arba atsiranda naktinis šlapinimasis į lovą (enurezė), atsiranda tikai, nerimas, vangumas, somatinės ligos.

Ar vaikai yra linkę atleisti tėvams? 

Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje.

Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta.

Vienas iš pavyzdžių: berniukas (pradinukas) patyrė smurtą šeimoje, ant kūnelio liko mėlynės. Tačiau po mėnesio jis buvo labai pasiilgęs artimųjų, nesuprato, kodėl negali pas juos grįžti, ,,nes mėlynių beveik nebesimato ir jam nebeskauda".

Ką patartumėte tėvams, norintiems apsaugoti vaiką konflikto metu?

Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui, svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti.

Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai,  kaip jis jaučiasi, kaip atrodo, ką sako jo kūno kalba.

Galbūt tai bus stabdis tėvams baigti konfliktą, kuomet kažkuris iš tėvų ,,pirmas išeis iš mūšio lauko".

Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku, paaiškinant, kad ne dėl jo kilo konfliktas, kad kartais tėveliai pykstasi, tačiau tai nedaro įtakos meilės jam, kad vaikas yra mylimas toks, koks yra.

Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju, pasikalbėti apie tai, kaip jis jautėsi, kokius jausmus patyrė.

Rekomenduočiau šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą "Toksiški tėvai''. 

Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti.

Aišku, tam yra sąlyga – suaugusiems reikia išmokti valdyti situacijas.

Sidebar placeholder