Maišytas dzūkas nuo Skaudvilės drąsiai pritaria – gal biskutį atgal? (raides l tarti visiškai minkštai, kaip „liaudis“).
Marijampolietis, berods, nieko nesakydams, viską iš padilbų visa tai stebi, lietsargį smarkiai sau laikydamas.
Taigi šįkart pristatysiu žolelę, pačią tinkamiausią būtent optimistams.
Kodėl jiems? Todėl, kad sergantiems psichozėmis, depresijomis, susidvejinimais, nervų nelaikymais, nupiepimais, pesimizmais ji draudžiama vartoti.
Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus L.), vienintelė savo rūšies atstovė, bet dažna visame pasaulyje, visuose pašaliuose – po slyvais, po alksniais, parkuose, šabakštynuose, miškuose; vien tik balose nerasite.
Aguonos giminaitė, vadinama akių žole, geltonpiene, švarintoja, karpažole (nesumaišyti – dirvinė karpažolė yra visai kitas augalas, išskiriantis baltą skystį, ugniažolė išskiria geltonai oranžinį).
Ugniažolė vadinama dar ir kregždažole, mat pražysta grįžtant iš šiltų kraštų kregždutėms, o nustoja žydėti šioms išskrendant.
Sugrįžusios kregždės prisiskina jaunų ugniažolių lapelių ir neša į savo lizdus, šitaip juos dezinfekuodamos.
Sako ir, kad kregždės motinos savo išsiritusiems vaikeliams lapais trina akeles, kad tie greičiau ataktų.
Net skruzdėlės myli ugniažoles. Jos gi sulaukia, kol ugniažolės pabers savo smulkias juodas sėkleles, neša jas į savo skruzdėlynus ir jomis maitinasi, gydosi.
Tuo būdu ugniažolės išnešiojamos po visus kampelius.
Nukrypus šonan apie skruzdėles galime papasakoti, kokią naudą nuo seno skruzdės nešdavo žmonėms. Pirmą sykį apie skruzdėlių naudą prieš tūkstantį metų aprašė arabų chemikas Elšerifas.
Aprašė, kad aliejinė skruzdžių ištrauka skatina lytinį aktyvumą (juo ištrynus lytiniai organai padidėja ir sutvirtėja!), o išdistiliuota skruzdžių rūgštis skiriama genitalijoms stimuliuoti.
Acte mirkytomis skruzdėlėmis gydoma podagra.
Sutrintas skruzdes pamirkius vandeny, tuo mirkalu tepti tas vietas, kur norite, kad plaukai nustotų augti. Taigi šiukštu ne ant plikės!
Sugrįžę į savą varpinę apie ugniažoles kalbėkime toliau ir pasakysiu va, kaip su jomis reikia elgtis.
Saują ugniažolių žolės užpilti litru verdančio vandens ir palaikyti pusdieniui nusistovėti.
Tuomet užpilą šliukštelt į bliūdą, sėst, savo sėdynę pamirkyt – bus ir hemorojui, ir visokiems dugno uždegimams, pienligėms, užpakalis bus dailus ir lygus, neniežės.
Tuo nuoviru (ne tuo pačiu iš sėdėtojo bliūdo!) skalaut akeles, probleminę odą, slenkančius plaukus.
Bet dar geriau veikia šio augalėlio sultys. Juk dauguma žinot, kuo tepdavot vaikystėje karpas? Ogi tuo geltonu skystimu, išsiskyrusiu nulaužus kotelį.
Tomis sultimis galima ir karpas naikinti, ir jaunus apgamus, o kitas puikus būdas – tepti sulteles ant akių voko, tik kad į akį nepatektų, išgrauš.
Pro ploną voko odą prasiskverbs tiek, kiek reikia, saugos nuo baisinių akių ligų, kaip vanagai pasaulį regėsit.
Sultimis tepkite mazolius, kojų grybus ir grybelius, o profesorius K. Grybauskas yra nurodęs, kad senovėje ugniažolėmis gydė būtent raupus.
Gerti ugniažolių žolės užpilą (šaukštelis džiovintos žolės pusei litro verdančio vandens, valandą palaikius nukošti) reikia po kelis šaukštus kelissyk per dieną, jei jau sergame rimtomis bėdomis: tuberkulioze, kepenų ir tulžies pūslės ligomis, geltlige, kepenų suriebėjimu, ciroze, vėžiu, podagra, vilklige, žarnyno polipais, baisiais skausmais (turi panašių nuskausminamųjų medžiagų kaip papaverinas).
Šit vienoj šaly pas fitoterapeutę Verą Chrustaliovą atėjo motriška su hepatitu, pačiais blogiausiais galimais rodikliais, daktarai jau buvo uždarę jai duris.
Žolininkė prisakiusi gerti vietos ženšenio, būtent ugniažolių,tinktūros po arbatinį šaukštą dusyk dienoj, motriška klausė, gėrė, ir ką mislijat – po pusantro mėnesio ji buvo jau su puikiausiais rodikliais.
Senoliai nuo seno žinojo, kad būtina retkarčiais ugniažolių tinktūra pagargaliuoti gerklę, nebaisios bus anginos ir parodontozės.
Sausais ugniažolių milteliais galima naikinti amarus ir skydmarius. Anksčiau veterinarijos gydytojai ugniažolėmis, apibarstytomis druska, gydydavo išputusias avis.
Vakarų medicina augalą laiko labai nuodingu, tačiau kitur kur kas palankiau į jį žvelgiama, mažai bijomasi.
Jis iš tiesų nuodingas (turi daug alkaloidų – chelidonino, berberino, sangvinarino ir kt.), bet galime juo įveikti pačias baisiausias bėdas.
Negalima vartoti, žinoma, nėščiosioms ir, kaip jau minėjau, sergantiems pesimizmu, nupiepimais, psichozėmis, hipochondrijomis, taip pat astma, stenokardija ir beprotyste.
Dėl vartojimo visuomet pasitarkite su nuolankia jūsų fitoterapeute Giedre Bružiene (tel. 8 614 16 798) iš Gerduvėnų kaimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą