Nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ jau du dešimtmečius dirba šiuose baruose. Nors patys paslaugų neteikia, veikia kaip inovatoriai, siūlantys ir diegiantys naujas paslaugas per projektus, kuria programas bei kelia nepatogius klausimus, įvardija stereotipus.
Karilė Levickaitė pasakoja ties kokiais klausimais ir programomis šiuo metu koncentruojasi jos vadovaujama organizacija.
Ši NVO įsteigta 2000 m., jos pagrindinės veiklos sritys – žmogaus teisės ir psichosveikata. Ypatingą dėmesį organizacija skiria psichosveikatos raštingumo didinimui, specialistų apmokymui, advokacijos žmogaus teisių stebėsenoje.
Aktyviai prisideda prie naujų bendruomeninių paslaugų plėtros Lietuvoje. Kaip to pavyzdys NVO yra Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centro „Rastis“ steigėja, prisidėjo kuriant ir pirmąjį krizių intervencijos skyrių prie Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro bei krizių įveikimo centrus. „Mes patys nesame paslaugų tiekėjai.
Dirbame novatoriškų paslaugų tiekime, gerinime bei žmogaus teisių užtikrinimo kontekste“, – sako K.Levickaitė.
„Žmonės dėl psichikos sveikatos pajunta stigmą būtent tada, kai kur nors kreipiasi. Ar į sveikatos, ar į švietimo įstaigas. Tokių atvejų tikrai daug tekę nagrinėti, išgirsti, susidurti, jog žmonės stigmą patiria ten, kur ieško pagalbos“, – sako „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė.
Pasisėmę patirties kūrė programą
K.Levickaitė teigė, jog jau prieš gerus dešimt metų jos organizacija pastebėjusi, kad žmonėms trūksta supratimo apie psichikos sveikatos raštingumą: „Kaip suprasti, kas su manimi vyksta, kokie ženklai rodo psichosveikatos sutrikimus?
Kada ir kokios pagalbos kreiptis? Mūsų niekas nemoko nei apie emocijas, nei apie psichikos sveikatą.
Buvome nusižiūrėję australų programą, kuri yra paplitusi pasaulyje. Taip pat lankėmės Suomijoje, pažiūrėjome, kaip jie tokias programas vykdo.
Kadangi Suomija yra gerokai artimesnė šalis ir pagal geopolitinę vietą, ir pagal dydį, nusprendėme, kad geriausias variantas remtis suomių pavyzdžiu ir kurti savo programą.“
2018 m. prasidėjo programos, kuri taip ir vadinasi „Psichikos sveikatos raštingumas“, kūrimas. Tarp jaunimo ji labiau žinoma pavadinimu „Vienas ir keturių“.
Šis pavadinimas turi ir koduotą reikšmę, nes pagal Pasaulio sveikatos organizaciją per gyvenimą vienas iš keturių žmonių patiria psichikos sveikatos sutrikimą.
NVO „Psichikos sveikatos perspektyvos“ gavo finansavimą iš Sveikatos stiprinimo fondo, veikiančio prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM). Ši programa visų pirma orientuota į jaunimą. Pasak pašnekovės, yra svarbu didinti šios auditorijos psichikos sveikatos raštingumą.
Buvo organizuoti mokymai. Jos pilotinės versijos bandytos dešimtyje Lietuvos miestų su jaunimu. „Programa įgalina atpažinti psichosveikatos sunkumus, sutrikimus bei mažinti stigmą, kas yra svarbu.
Nurodyti asmenims bendruomenėse, kur kreiptis pagalbos. Kitaip tariant, aš žinau, kur kreiptis ir jos ieškoti, ir dar galiu pasakyti bendruomenės nariui, kur tos pagalbos ieškoti“, – sako K.Levickaitė.
Taip, anot pašnekovės, tampama aktyviu bendruomenės nariu, kuriam rūpi jo aplinka, aplinkiniai. Toks žmogus gali pastebėti psichikos sveikatos sutrikimus bei į juos tinkamai reaguoti.
Taip bendruomenėse atsiranda jaunimo lyderiai, kaip juos vadina pašnekovė, kurie veikia regionuose. Pirmuoju etapu buvo apmokyta apie 150 žmonių.
Vėliau ši programa pagal poreikius ir prašymus buvo adaptuota ir kitoms tikslinėms grupėms. „Ypač pažymėčiau pandemijos metu specialistus, kurie susiduria su žmonėmis, tiek švietimo, tiek ir sveikatos srityje, kuriems tikrai reikėjo specifinės psichosveikatos paramos bei gebėjimo vienam į kitą kreiptis ir paremti“, – sakė K.Levickaitė.
Antra grupė, kuriai buvo sėkmingai adaptuota ši programa, – senjorai, jiems irgi buvo organizuoti mokymai.
„Psichikos sveikatos perspektyvos“, mokymus išbandė vesti ir nuotoliniu būdu. „Ši Psichikos sveikatos raštingumo programa gyvuoja jau penkerius metus. „Norime ją plėtoti, matome tame didelę prasmę.
Būtų svarbu standartizuoti mokymus, kad galėtume užtikrinti žinojimą, ką siekiame su tai mokymais padaryti: atpažinti sunkumus, žinoti, kur kreiptis, gebėti paremti kitą bei mažinti stigmą.
Standartizavę galėtume mokymus plačiau siūlyti. Tenka pastebėti, kad šiuo metu vyksta daug abejotinos kokybės panašių mokymų“, – teigė K.Levickaitė.
Kas yra psichikos sveikatos raštingumas?
Kas yra psichikos sveikatos raštingumas? Pasak pašnekovės, turinys yra toks, ką į jį įdedi. Jos vadovaujamo NVO tikslas yra laikyti aukštą kokybės kartelę bei nešti subalansuotą žinutę žmonėms, ją paremiant psichosocialiniu moduliu, atsižvelgiant į visas tris žmogaus veiklos sferas: biologinę, psichologinę ir socialinę bei pagalbos būdus visose trijose srityse.
Taip pat suteikiant bendražmogiškus įrankius. Žinojimą, kaip išklausyti, kaip prieiti, kaip paklausti bei padėti. Pašnekovė akcentuoja, kad šitoje vietoje, jų siekiamas kokybės standartas tampa ypač svarbus.
Stigmatizuoti gali ir sveikatos sistema
Stigma. Ar ji silpnėja ar stovi kaip mūras ir niekur nesitraukia, nei iš tyliųjų, neliečiamų temų zonos, o viešoje erdvėje sušmėžuoja tik žinios apie jos egzistavimą, kol ji vėl nusėda kažkur už matomo horizonto ribų kaip kavos tirščiai puodelio dugne?
Ar skiriasi, o gal tarpusavyje net varžosi psichologinės ir psichiatrinės sveikatos stigmos?
Pasak pašnekovės, jos egzistuoja skirtingai, skirtingose auditorijose. „Tarp jaunimo stigmos yra mažiau. Tokia bendra tendencija. Lietuvoje atliekami visuomenės nuomonės tyrimai dėl padėties psichosveikatos srityje. Juos atlieka SAM, juose tenka dalyvauti.
Juose nėra įrašyto aiškaus klausimo. Beje, stigma psichosveikatos srityje gali pasireikšti ir netikėtose vietose. Stigmatizuoti gali ir pati sveikatos apsaugos sistema!
Būtent psichosveikatos paslaugų teikime galima susidurti su stigma. Žmonės dėl psichikos sveikatos pajunta stigmą būtent tada, kai kur nors kreipiasi.
Ar į sveikatos, ar į švietimo įstaigas. Tokių atvejų tikrai daug tekę nagrinėti, išgirsti, susidurti, jog žmonės stigmą patiria ten, kur ieško pagalbos“, – sakė K.Levickaitė.
Net du kartus perklausiau pašnekovės, ar gerai supratau, jog jai žinomi atvejai, kai žmogus, ieškantis psichologinės, o kartais ir psichiatrinės pagalbos kreipiasi į atitinkamas įstaigas ar specialistus, ir ten patiria nepagarbą, galbūt niekinamą požiūrį, jog čia kreipėsi ir pan.
Deja, pašnekovė patvirtino, jog supratau teisingai. „Svarbu suprasti, kad stigma yra visur tarp Lietuvos gyventojų, ji yra ir tarp specialistų, ir tarp gyventojų, ir tarp Seimo narių“, – sakė K.Levickaitė.
Psichologinė pagalba prieš psichiatrinę
Pasak pašnekovės, gauti psichologinės pagalbos, ypač tarp jaunimo jau yra normalu, bet kreiptis į psichiatrą, tarsi pripažinti, jog su tavim kažkas stipriai negerai. Kita vertus, sako pašnekovė, tai nėra taip vienareikšmiška.
„Skatiname suprasti, kad pagalbos gali reikėti įvairios, ne tik psichologo, bet ir psichiatro.
Galbūt net ne jų, o socialinio darbuotojo ar kokios nors programos. Pagalba turi būti orientuota į asmenį, tai svarbus principas. Nėra nieko blogo turėti situacijų ir veiksnių, dėl ko reikėtų psichologo ar psichiatro pagalbos. Tai akcentuojame, kad žmonės nuo jos nebėgtų“, – pokalbį užbaigė K.Levickaitė.
Projektą „Pagalbos tiltai“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą