Visgi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) profesorė, imunologė dr. Aurelija Žvirblienė nesižavi imuniteto stiprinimo vajumi. Kaip veikia mūsų imuninė sistema? Kodėl kartais nereikėtų stiprinti imuniteto? Su kuo turėtume susitaikyti?
Kitoks požiūris į imunitetą
„Imuninė sistema turi išlaikyti pusiausvyrą tarp imuninio atsako ir imuninės tolerancijos“, – teigia prof. dr. A.Žvirblienė. Pasak jos, imuninė sistema nėra atskiras organas ar kūno dalis. Nusilpęs jis rodo bendrą organizmo būklę.
VU GMC mokslininkė įsitikinusi, kad „imuniteto stiprinimas“ – tai nėra tikslus, pernelyg platus apibrėžimas. Supaprastinama sudėtinga ir svarbi mūsų organizmo dalis.
Šiandien tūkstantį patarimų apie imuniteto stiprinimą galime rasti skaitmeninėje erdvėje ir ne tik. Pašnekovė kelia retorinį klausimą: ar lengva ranka „imuniteto stiprinimo“ patarimus dalinantys veikėjai gerai išmano itin sudėtingą žmogaus imuninę sistemą ir jos veikimą?
Svarbu kalbėti ne apie stiprią, tačiau adekvačiai veikiančią imuninę sistemą. Prof. dr. A.Žvirblienė pabrėžia, kad žmogaus imunitetas turi tiksliai atskirti kenksmingus mikroorganizmus nuo nekenksmingų (pavyzdžiui, nuo pačio asmens ląstelių, molekulių ir kt.).
Mūsų imuninė sistema privalo nereaguoti į daugelį mikroorganizmų, tačiau atpažinti ir sunaikinti, pavyzdžiui, ligos sukėlėją, vėžinės ląstelės ar kt. „Imuninė sistema turėtų veikti adekvačiai ir atlikti savo funkciją“, – sako imunologė.
Ne tik nusilpęs imunitetas, tačiau ir per stiprus imuninis atsakas gali būti ligos priežastis. Dėl autoimuninių ligų ir alergijų imuninės sistemos atsakas gali būti per smarkus, todėl dėl sutrikusios imuninės tolerancijos gali prasidėti įvairios rimtos uždegiminės (žarnyno ir kt.) ligos.
Neadekvati imuninė sistema, vaizdžiai sakant, veikia klaidinga linkme. Tokiu atveju imunitetas gali būti netgi sąmoningai slopinamas. Štai COVID-19 pandemijos metu, pasak pašnekovės, dėl infekcijos komplikacijų buvo naudojami vaistai, slopinantys paciento imuninę sistemą.
Profesorė pasakoja, kad naujagimiai iš beveik sterilios aplinkos atkeliauja į mikrobų kupiną erdvę. Kūdikių imuninė sistema turi nereaguoti į juos, priešingu atveju, naujagimis neišgyventų.
Nėščiųjų imunitetas taip pat veikia kitaip. Svarbi užduotis nėščiosios imuninei sistemai – neatmesti (genetiškai svetimo) vaisiaus. Tam tikrais nėštumo laikotarpiais imuninė sistema yra prislopinta.
„Kartais moterys, kurios serga įvairiomis autoimuninėmis ligomis, nėštumo metu geriau jaučiasi, nes imuninės sistemos prislopinimas sulėtina autoimuninės ligos eigą. Po gimdymo autoimuninė liga sugrįžta. Nėštumas nėra gydymo būdas“, – pasakoja pašnekovė.
Kiekvieno žmogaus organizme (žarnyne, kvėpavimo takuose ir kt.) gyvena daugybė mikrobų, kuriuos mūsų imuninė sistema privalo atpažinti ir toleruoti. Dėl šios priežasties sąvoka „imuniteto stiprinimas“ suteikia erdvę nepagrįstai vaizduotei. „Mūsų imuninė sistema turi nereaguoti į visą gausybę mikrobų“, – sako prof. dr. A.Žvirblienė.
Genetinis paveldimumas
„Kai kuriais atvejais galime tiesiog susitaikyti ir nežiūrėti į kaimyną: štai kaimynas prasirgo lengvai, todėl ir aš prasirgsiu lengvai. Nebūtinai. Turime susitaikyti, kad kiekvieno imuninė sistema yra šiek tiek skirtinga.
Tai lemia, ir kokia infekcija susirgsime“, – pasakoja VU GMC mokslininkė, teigianti, kad imuniteto veikimą reikšminga dalimi lemia žmogaus amžius, hormonai, genetinis paveldimumas, t.y. veiksniai, kurių negalime suvaldyti.
Pavyzdžiui, fiziškai aktyvus ir visaverte mityba galintis pasidžiaugti asmuo netikėtai sunkiai susirgo. Ligoniui kirba klausimas: kodėl? Vienas galimų mokslininkės atsakymų – genetinis paveldimumas, t.y. žmogus susirgo dėl determinuoto imuniteto veikimo pobūdžio. Kitaip tariant, kiekvieno imuninė sistema veikiai individualiai. „Kaip vienas žmogus atrodo jaunesnis, o kitas vyresnis, panašiai galime pasakyti ir apie mūsų imuninę sistemą,“ – sako prof. dr. A.Žvirblienė.
Vyresnio amžiaus žmonių imuninė sistema linkusi veikti kiek prasčiau. Su amžiumi imuniteto funkcija atsakyti į kenksmingus organizmus pamažu silpsta. Prof. dr. A.Žvirblienė pastebi, kad būtent COVI-19 pandemija parodė, kad dėl nusilpusios imuninės sistemos vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau atsparūs infekcinėms ligoms.
Kita vertus, mūsų amžius, hormonai ir genetinis paveldimumas, lemiantis imuninės sistemos veikimą, neturėtų tapti pasiteisinimu, lyg uždegta žalia šviesa į apsileidėlišką gyvenimo būdą...
Ne stiprinti, o nealinti
Visavertė mityba – vienas svarbiausių sklandžiai veikiančios imuninės sistemos veiksnių. Prof. dr. A.Žvirblienė pasakoja, kad svarbu pasirūpinti pakankamu baltymų, mineralų, vitaminų kiekiu mūsų organizme. Juk mūsų mityba yra susijusi su žarnyno mikrobiota, o pastaroji su imuninės sistemos veikimu.
Reikalingų maistinių medžiagų trūkumas gali būti nusilpusio organizmo ir kartu imuniteto priežastimi. VU mokslininkė laikosi pozicijos, kad įvairių papildų vartojimas nėra būtinas. Nebent gydytojas nusprendžia, kad pacientui tai yra reikalinga.
Profesorė džiaugiasi, kad šiandien turime kur kas geresnes sąlygas visavertiškai maitintis nei mūsų protėviai prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Lietuvoje keturis metų laikus galime valgyti vaisius ir daržoves, gauti kito kokybiško maisto. „Palaikyti visavertę mitybą yra tikrai nesudėtinga“, – įsitikinusi mokslininkė.
Optimalus fizinis krūvis – dar viena priemonė padėti imuninei sistemai veikti optimaliai. Pašnekovė teigia, kad svarbu užtikrinti adekvatų fizinį krūvį, nes neadekvatus sporto režimas gali alinti organizmą. Pasak prof. dr. A.Žvirblienės, COVID-19 pandemijos metu, net kai kurie itin sveiki sportininkai sunkiai susirgo, patyrė rimtas ligos komplikacijas arba net, deja, mirė.
Puikus būdas pagerinti kraujotaką, ląstelių cirkuliaciją, limfos pratekėjimą, o ląstelių cirkuliaciją – šaltas dušas. Grūdinimasis, pasak pašnekovės, tikrai geras pasirinkimas, jeigu norime būti sveikesni.
Mūsų organizmą alina ilgalaikis stresas. Pasak profesorės, ryšys tarp nervų ir imuninės sistemos nėra mitas. Šios dvi sistemos yra susijusios. VU profesorė pastebi, kad, pavyzdžiui, studentai sesijos metu intensyviai mokosi, mažai miega, pervargsta. Po sesijos dalis jų suserga. Nusilpusiam organizmui reikalingas poilsis, kokybiškas miegas.
Tarp kitko
Imunitetas gali būti įgimtas ir įgytas
Įgimtas imunitetas dar vadinamas rūšiniu. Tai reiškia, kad kiekviena gyvybės rūšis, kuri gyvena mūsų žemėje, serga tik tomis ligomis, kurios būdingos tai rūšiai. Pavyzdžiui, šunys neserga raudonuke ar tymais, drambliai – kokliušu, žmonės neserga kačių maru ir t.t.
Įgimtam imunitetui priklauso oda ir gleivės. Oda – tai didžiausias mūsų kūno organas, kuris saugo ne tik nuo šalčio ir karščio, bet ir nuo parazitų, grybelių, bakterijų ir t.t.
Kosėjimas ir čiaudėjimas – įgimta apsauga nuo mikroorganizmų. Mikroorganizmai įklimpsta sutirštėjusiose gleivėse ir nebegali patekti toliau į organizmą.
Viduriavimas ir vėmimas taip pat apsauga nuo įsibrovėlių. Limfoidinis audinys ir gleivės, kurios susidaro žarnyne, saugo mus nuo bakterijų ir kitų įsibrovėlių. Papuolus, pavyzdžiui, salmonelei, vemiame ir viduriuojame, kūnas stengiasi kuo greičiau atsikratyti kenkėjo.
Įgimtam imunitetui priklauso ir skrandžio sultys, kurios naikina įvairius ligų sukėlėjus, kurie patenka su maistu, taip pat gerosios žarnyno bakterijos, kurios kovoja su blogosiomis.
Įgytas imunitetas – toks imunitetas, kuris susiformuoja kontaktuojant su įvairiais antigenais. Įgytas imunitetas yra skirstomas į pasyvų ir aktyvų.
Pasyvus imunitetas – tai imunitetas, kurį gauname su motinos priešpieniu. Vaiko imuninė sistema su priešpieniu gauna visą imuninę patirtį, kurią sukaupė mama ir praėjusios kartos. Dauguma motinos priešpienyje sukauptų antikūnių, gauna vaikas, pirmosiomis gyvenimo akimirkomis. Priešpienio negavę vaikai serga dažniau, imunitetas silpnesnis.
Aktyvus imunitetas – įgyjamas, persirgus kokia nors infekcine liga ar pasiskiepijus. Gydytojai žino, kad vaikų ligomis suaugusiems pavojinga susirgti. Vaikai perserga lengvai vėjaraupiais, raudonuke, o vyresniame amžiuje susirgusiems žmonėms gresia didžiulės komplikacijos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą