Infektologas – apie naująją „Johnson & Johnson“ vakciną: kuo ji skiriasi nuo kitų ir ar veikia PAR atmainą

Kovo 11-ąją Europos vaistų agentūra patvirtino ketvirtąją vakciną nuo COVID-19. Tai – „Johnson & Johnson“ gamintojo vakcina „COVID-19 Vaccine Janssen“.

Šią vakciną rekomenduojama leisti naudoti visiems vyresniems nei 18 metų žmonėms. Vakcinos saugojimo temperatūra – 2–8 laipsniai Celsijaus, o veiksmingumas apsaugant nuo koronavirusinės infekcijos siekia 66 proc. 

Visgi trijuose žemynuose vykdytas „Johnson & Johnson“ vakcinos tyrimas rodo, kad ji 85 proc. veiksmingumu apsaugo nuo sunkių formų ligos, hospitalizacijos ir mirties. Pabrėžiama, kad ši apsauga išliko stipri net tokiose šalyse kaip Pietų Afrika, kur buvo nustatyti variantai, kurie, atrodo, yra mažiau jautrūs kitoms licencijuotoms vakcinoms, įskaitant ir „AstraZeneca“.

Teigiama, kad imunitetas po skiepo susidaro po dviejų savaičių, tačiau kiek laiko truks apsauga, kaip ir kitų vakcinų atveju, dar kol kas nėra žinoma. 

Nors pirmųjų skiepų galėtume sulaukti tik balandžio mėnesį, jau dabar kalbama apie vakcinos privalumus, mat pakaks tik vienos jos dozės. Visgi, gydytojo infektologo Vytauto Usonio teigimu, tai neatrodo toks revoliucinis pranašumas galvojat apie tolimesnę perspektyvą ir apsaugą nuo koronavirusinės infekcijos.

Su gydytoju, VU Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos profesoriumi kalbamės plačiau apie šios vakcinos ypatumus ir ar ji išties veiksmingesnė prieš Pietų Afrikos atmainą.

Profesoriau, sakykite, kuo skiriasi naujausioji registruota „Johnson & Johnson“ vakcina? Kokiu būdu ji pagaminta?

Ši vakcina labai panaši į „AstraZeneca“ skiepus, tik skirtumas toks, kad „AstraZeneca“ vakcinoje kaip nešėjas naudojamas šimpanzių adenovirusas. Čia reiktų pabrėžti, kad tai nėra naujas dalykas ir tikrai nereiškia, jog į vakciną įdėta beždžionės dalių. Priminsiu, kad vakcinacijos istorijoje prieš daugiau nei 200 metų pirma išpopuliarinta vakcina buvo karvių raupų vakcina. Ji davė pavadinimą (vacca lotyniškai – karvė) ir ji atliko didžiulį darbą likviduojant raupus mūsų planetoje. Taigi tai, kad vakcinoje yra beždžionių viruso, reiškia, kad panaudotas beždžionių populiacijoje plintantis virusas. Žmogui jis yra visiškai nepavojingas, todėl ir buvo pasirinktas vakcinos gamybai. Tuo metu „Johnson & Johnson“ kurtoje vakcinoje taip pat naudojamas adenovirusas, tačiau jis yra žmogaus. Visgi čia esama diskusijos, kaip yra geriau. 

Dėl ko tos diskusijos kyla?

Dėl vakcinų su žmogaus adenovirusu yra abejonių, nes adenovirusinė infekcija yra gana paplitusi. Tai yra vienas iš vadinamųjų peršalimo virusų, ypač kai akys traiškanoja tiek vaikams, tiek suaugusiems. Taigi abejonė apie tokios klasės vakcinas yra ta, jog kadangi tas virusas yra paplitęs, asmenys gali turėti antikūnų prieš žmogaus adenovirusą. Todėl įskiepijus tokią vakciną tai gali turėti įtakos vakcinos veiksmingumui. Taigi dėl to esama labai daug darbų ir diskusijų, bet gyvenimas parodys, kur jos nuves. Šiandien aišku tai, kad dvi tokios klasės vakcinos yra užregistruotos, yra saugios ir veiksmingos. 

Kai kurių žmonių neįtikina, atrodytų, žemesnis, lyginant su kitais skiepais, vakcinomis efektyvumas, siekiantis 66 proc. Ar yra tam pagrindo?

Su tais procentais iš tikrųjų yra toks sudėtingas dalykas. Suprantu, kad galima labai greitai interpretuoti tą veiksmingumo procentą, bet ar visada tai daroma teisingai? Ką reiškia tie procentai? Organizuojant klinikinį tyrimą yra iškeliami tikslai, tyrimas atliekamas ir žiūrima, kiek procentų tas tikslas yra pasiektas. Tada atitinkamai reikia žiūrėti tyrimų protokolus, kokie tikslai buvo, kokios metodikos buvo ir tada galima matyti, ką reiškia tas procentas.

Nuosekliai bandau įtikinti žmones, kad turime Europos vaistų agentūrą, kur dirba šimtai aukščiausios kvalifikacijos specialistų, kurie registruojant bet kokį preparatą, tarp jų – ir vakcinas, įvertina šimtus įvairių dokumentų, parametrų. Ir kad mes objektyviai šiose „džiunglėse“ susiorientuotume, tą didžiulį informacijos kiekį ekspertai supaprastina iki visiems suprantamo. Tad iš esmės, juk jei vakcina registruota, tuo jau turėtume pasitikėti.

Tad teigti, kad tokiu atveju iš 100 tik 66 asmenys nesusirgs koronavirusu, o likę – susirgs, nebūtų teisinga?

Šitaip grubiai skaičiuoti negalima. Kaip minėjau, reikia žiūrėti konkretų tyrimą, jo protokolą. Kaip galėtų būti vertinamas vakcinos veiksmingumas? Pavyzdžiui, galėtų būtų vertinama tai, kiek vakcinos įskiepijimas apsaugo žmones nuo susirgimo. Bet tada klausimas, kaip tą susirgimą vertiname – ar jau tada, kai žmogus užsikrečia, tik gauna teigiamą PGR? Ar kai yra simptomai, patenkama į ligoninę ir net numirštama? Taigi skalė labai plati, nors tikslas atrodo labai aiškus.

Kita dalykas, vakcinos veiksmingumas gali būti vertinamas pagal tai, ar susidarė antikūnai. Bet vėlgi iškart turėsime didžiulę diskusiją, ar iš tiesų antikūnų neturintys žmonės yra imlūs? Mat žinoma situacija, jog kai kurie po vakcinos įskiepijimo net praradę antikūnus vis tiek yra apsaugoti dėl kitų imuninių mechanizmų. Antikūnai yra tik vienas iš tų rodiklių. Lygiai taip pat jei yra antikūnų, dar automatiškai nereiškia, kad jau yra apsauga. Klinikinių tyrimų metu nustatoma, ar vakcinų sužadinti antikūnai yra funkciškai pajėgūs, ar jie yra aktyvūs viruso neutralizavimo teste ir t.t. Taigi dar kartą norėčiau pasakyti, kad labai sudėtinga lyginti iš protokolo paimtus procentus ir mechaniškai to daryti negalima.

Kaip suprantu, visgi kiek kitoks ir paprastai daug aukštesnis vakcinų veiksmingumas nurodomas, jei kalbame apie apsaugojimą nuo sunkių ligos pasekmių? 

Čia galiu pateikti štai tokį pavyzdį. Škotijoje atlikto didelio tyrimo, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kiek vakcina apsaugo nuo poreikio gydytis ligoninėje, rezultatai rodo, kad „AstraZeneca“ vakcina 95 proc. apsaugo nuo patekimo į ligoninę. Tai geras rodiklis, nors klinikiniuose tyrimuose pagal kitus parametrus yra minimi ir 65, ir 70 procentai veiksmingumo. Taigi su tais skaičiais reikėtų elgtis atsargiai.

Kitas dalykas, kokį tikslą šiandien keliame skiepydami vakcinas? Niekas nekelia tikslo, kad šiandien būtų išnaikinta SARS-CoV-2 virusinė infekcija. Šiandien tikslas yra užgesinti pandemiją, sergamumą, kuris yra šiuo metu, tam, kad visuomenė grįžtų prie įprasto gyvenimo. Ir tada minėtas patekimo į ligoninę kriterijus bent man atrodo labai įspūdingai.

Be kita ko, šiandien reikėtų galvoti apie tai, kad turime priemonę, kuri mums leistų pirmiausia įgyti imunitetą kaip asmeniui. O tolimesnėje perspektyvoje, jei bus paskiepyta pakankamai daug žmonių – 60–70 proc., tai mums leis grįžti prie įprasto gyvenimo kitomis priemonėmis, o ne karantinu ir ribojimais.

Ši vakcina kitokia ir dėl to, kad pakanka vienos jos dozės. Kodėl taip yra? 

Tiesą pasakius, šis teiginys man nedaro labai didelio įspūdžio, nes pagal analogiją su kitomis negyvomis vakcinomis, visos jos pirminiam skiepijimui, t. y. tam, kad užtikrintų pakankamos trukmės apsaugą, yra skiepijamos dviem dozėmis. Tyrėjai šiuo atveju padarė išvadą, kad užtenka vienos dozės. 

Tačiau dėl to diskusija mokslinėje literatūroje taip pat vyksta. Nes visos kitos adenovirusinės vakcinos, kas jas begamintų – ar gamintojai Europoje, ar Amerikoje, ar Rytuose, yra skiepijamos dviem dozėmis ir biologija šiuo atveju yra vienoda. Bet jei keliamas tikslas visiems kuo greičiau paskiepyti kaip įmanoma daugiau žmonių nekeliant uždavinio, kad ta imuniteto trukmė bus 5, 10 metų, tada visiškai logiška, kad tą vieną dozę įskiepijus apsauga yra sudaroma. Tokia indikacija yra užregistruota ir tai reiškia, kad buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad ta viena dozė veikia taip, kaip iš jos tikimasi.

Taigi vienas šios vakcinos dūris nėra jau toks privalumas? 

Be abejo, kad praktinio darbo ir skiepijimo programos realizavimo prasme tai yra privalumas. Nes šios vakcinos gabenimui, laikymui nereikia nei -20, nei -70 temperatūros, užtenka tik vieno kontakto su skiepijamuoju asmeniu. Ypač tai naudinga galvojant apie skiepijimą mažesnėse, ypač kaimo vietovėse, vienkiemiuose. Tą galėtų daryti kad ir kokios išvažiuojamosios brigados – įskiepijus vieną dozę bent artimiausiam laikui turėsi rezultatą.

Taip pat privalumas tai, kad nereikia atidėti dalies vakcinų. Jei kitais atvejais reikia planuotis vakcinų kiekius ir bet pusę vakcinos siuntos atidėti kitam skiepui, tai „Johnson & Johnson“ vakcinos atveju galima ramiai turint 100 dozių suskiepyti 100 žmonių. Bet visgi toks tik vienos dozės reikalingumas nėra kažkoks revoliucinis pranašumas galvojat apie tolimesnę perspektyvą.

Būta pastebėjimų, kad ši vakcina gali geriau apsaugoti nuo galimai „piktesnės“ Pietų Afrikos atmainos. Ar esama tokių duomenų?

Šiandien nėra neginčijamų, objektyvių duomenų, kad kuri iš esamų vakcinų turėtų pranašumą prieš kitas. Šiandien kalbama apie tai, kad visos šiandien registruotos vakcinos yra pakankamai veiksmingos prieš visas atmainas. Ir čia vėl prasideda visokiausios išlygos ir aiškinimai – ar tai yra absoliuti apsauga nuo infekcijos, ar tai apsauga nuo sunkios ligos formos. Bet net jei tai būtų apsauga vien nuo mirties, vien tai yra pakankamas argumentas, kad tokia vakcina vertėtų skiepytis.

Norėčiau pabrėžti, kad šiandien reikia naudotis ir pasitikėti tomis išvadomis, ką mums teikia oficialios institucijos, o ne socialiniai tinklai. Ir reikia daryti, ką šiandien galime padaryti geriausia. Taip, atsiranda pirmosios vakcinos, toliau jos tobulėja, keičiasi, tai yra procesai. Šiandien esame toje situacijoje, kurioje esame. Taigi dabar nebūtų logiška galvoti, kad jei neturime 100 proc. vakcinos veiksmingumo, tai nieko ir nereikia. Jei negalime šiandien padaryti puikiai, tai darykime gerai. O toliau gyvenimas eina į priekį, mokslas nestovi vietoje, tad kai galėsime eiti kitus žingsnius, tą ir padarysime. Bet būtų nelogiška šiandien nepasinaudoti tomis galimybėmis, kurias turime, nepriimti žvirblio saujoje, o laukti, kol briedis iš girios ateis.

Dėkoju už pokalbį.