Istorijos dulkes nupūtus: pavojus iš čiaupo

Pastaraisiais metais Lietuvoje pasitaikė keletas legioneliozės atvejų. Tinkamai neprižiūrėtas vandentiekis, nepakankama vandens temperatūra – priežastys, lėmusios mirtinai pavojingos ligos apraiškas. 

Visgi šis tekstas – ne apie legioneliozę. Praėjusio amžiaus viduryje daug didesnį pavojų Lietuvos miestų gyventojams kėlė vidurių šiltinė – liga, galinti plisti per termiškai neapdorotą vandenį.

Didžiausia Lietuvoje vidurių šiltinės epidemija kilo Vilniuje 1941 m. pavasarį, ir jos mastas buvo toks bauginantis, kad net po kelerių metų buvo bijoma, jog pavojus iš čiaupo gali pasikartoti. Bet apie viską – nuo pradžių.

1941 m. pavasarį Vilnių užliejo potvynis. Potvynis liktų potvyniu, jei ne iš paskos atslinkusi epidemija. „Skilvio ir žarnų susirgimai Vilniuje“,– taip paslaptingai skambėjo gegužės pradžioje paskelbtas tekstas.

Jame aprašyti „paskutinėmis dienomis“ Vilniuje „pasirodę gausūs, staigūs viduriavimai ir pas suaugusius, ir pas vaikus“. Onos Sedelskytės / A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotr.

Potvynis atneša epidemiją

„Vanduo Neryje – 6,20 m.“, – skelbė „Vilniaus balsas“ 1941-ųjų balandžio 18 dieną. Tokiais skaičiais įvardintas pavasario potvynio pavojus, taip pat paminėta ir apie kelių apsemtų Vilniaus gatvių gyventojų evakuaciją. 

Kitą dieną vanduo pakilo dar labiau – iki 6 metrų 30 centimetrų. Vandens srautai paplovė vieno namo Žvėryne sieną, o potvyniui suvaldyti sudaryta institucija – Potvynio komisija – parengė pagalbos punktus, skirtus nuo potvynio nukentėjusiems vilniečiams: buvo skelbiama, kad tokių galėtų būti net 2,3 tūkst. 

Tai buvo ne pabaiga – vanduo pakilo iki 6,63 metro: jo lygis siekė Lietuvos SSR Mokslų akademijos pastatą (dabar – Vrublevskių biblioteka). 

Sprendžiant iš po kelių dienų sostinės dienraštyje išspausdintos nuotraukos, ir tai buvo ne pabaiga – Neries vanduo užliejo Žygimantų gatvės apylinkes ir vilniečiai nufotografuoti besiirstantys valtimis.

Potvynis liktų potvyniu, jei ne iš paskos atslinkusi epidemija. „Skilvio ir žarnų susirgimai Vilniuje“,– taip paslaptingai skambėjo gegužės pradžioje paskelbtas tekstas. Jame aprašyti „paskutinėmis dienomis“ Vilniuje „pasirodę gausūs, staigūs viduriavimai ir pas suaugusius, ir pas vaikus“. 

Dėl tokios padėties potvynis, tiesa, nekaltintas – tik akcentuota, jog sveikatos sutrikimai plinta per nevirintą vandenį, taigi, vandentiekio vanduo chloruojamas beigi turėtų būti virinamas. 

Terminas „vidurių šiltinė“ naudotas nebuvo, tik konstatuota, jog „didžiumoje atsitikimų liga baigiasi laimingai“ ir informuota, kad „sunkiai sergantieji atskiriami ligoninėse, barakuose ir namie“. Kokie epidemijos mastai, sovietinė spauda, suprantama, neskelbė.

Po kelių dienų pasirodė dar vienas tiesiai šviesiai prasidėjusios epidemijos neįvardijantis tekstas („Virškinamojo trakto susirgimai Vilniuje“). 

Užuot pripažinus pavojų, epidemijos apimto miesto gyventojai raminti: esą „liga praeina labai švelniai“ ir „viskas iš principo baigiasi gerai“. Įvardintos „paplitusių susirgimų“ priežastys: nevirinto vandens iš miesto vandentiekio naudojimas. 

Paaiškinta, ir kodėl Vilniaus vandentiekis staiga tapo pavojingas vilniečiams: pasirodo, paskutinis Vilniaus vandentiekio tinklo tikrinimas atliktas tik 1912 metais, o kilus potvyniui, „dėl gausaus vandens Neryje atsirado tam tikrų vandentiekio tinkle defektų“. 

Straipsnio pabaigoje paminėta apie Vilniaus ligoninėse rezervuotas 20 lovų „sunkesniems ligos atvejams“.

Kokie buvo tikrieji 1941 m. pavasarį Vilniuje kilusios vidurių šiltinės epidemijos mastai? Gyventojai atsakymo nesužinojo, o iš pokarinio LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos vadovų susirašinėjimo su aukščiausia valdžia tampa aišku apie 8 tūkst. vidurių šiltinės atvejų – ir tai, suprantama, tik sovietinei valdžiai žinomi atvejai: tikėtina, sergančiųjų būta ir dar daugiau. Kiek ligonių mirė – atsakymo aptikti, deja, nepavyko.

Apsaugoti vandens gręžinius!

Praūžus karui, dėl įvairiausių sugriovimų didžiųjų Lietuvos miestų vandentiekiai buvo prastos būklės.

Padėtį iliustruoja 1945 m. pabaigoje atliktas Vilniaus ir Kauno vandentiekio gręžinių patikrinimas: nustatyta, kad nesukurtos vadinamosios „apsaugos zonos“ prie miestams vandenį teikiančių šulinių.

Kaune, pavyzdžiui, prie vieno gręžinio įsikūrė sovietiniai kariškiai, kurie nesilaikė elementarių higienos reikalavimų ir aplink gręžinį krovė įvairiausias šiukšles. 

Vilniuje atliktas patikrinimas leido konstatuoti, kad gręžiniai neapsaugoti ir tai sukelia epidemijos pavojų, ypač ateinantį pavasarį.

Ateinantį – 1946 m. – pavasarį sovietų okupuotą Lietuvą ištiko milžiniška katastrofa: Kauno potvynis. 

Staigiai pakilęs Nemuno ir Neries vanduo užliejo didelę miesto dalį, vandens atkirstus gyventojus gelbėjo kariškiai. 

Kauno potvynis – viena retų to laikmečio katastrofų, apie kurios mastą paskelbta viešai: žuvo daugiau kaip 100 žmonių, nors sklido gandai apie gerokai didesnius skaičius. 

Kaip ir 1941 m. Vilniuje, bijota paskui potvynį seksiančios vidurių šiltinės epidemijos: masiškai platinti informaciniai lapeliai, gyventojus perspėjantys negerti nevirinto vandens; ruoštos medikamentų sankaupos.

Tiesa, atrodo, tragiško Kauno potvynio nelydėjo šiltinės epidemija – tikėtina, kad bent iš dalies 1941-ųjų pavasario pamokos buvo išmoktos.

Visgi vandens gręžinių apsaugojimas nuo užteršimo netgi 1946 metų liepą tebebuvo problemiškas: laikinai einantis LSSR sveikatos apsaugos ministro pareigas Viktoras Micelmacheris kreipėsi į LSSR Ministrų Tarybą pranešdamas, kad nepaisant pakartotinių įvairių institucijų raštų, besitęsiančių nuo 1945 m. kovo mėn., Vilniaus miesto vandentiekio gręžiniai iki šiol neapsaugoti, jų apylinkės užkrautos visokiausiomis šiukšlėmis, o prie miestui vandenį teikiančios infrastruktūros prieiti gali bet kas – netgi piktavaliai asmenys.

V.Micelmacherio teigimu, atlikti vandens tyrimai parodė, jog kai kuriuose jų esama fekalinio pobūdžio užteršimo, padidėjęs žarninių lazdelių kiekis. 

Anot jo, geriamojo vandens chloravimas Vilniuje vykdomas nepatenkinamai: kartais vanduo būna chloruojamas nepakankamai, o kartais chloro pripilama keliskart per daug, taigi vanduo tampa netinkamas vartoti. 

„Esama miesto vandentiekio padėtis tampa nebepakenčiama: ji graso miesto gyventojams kraštutinai sunkiomis pasekmėmis – visai kaip 1941 metais, kai dėl miesto vandentiekio užteršimo būta daugiau kaip 8000 vidurių šiltinės atvejų“,– prašė aukščiausios valdžios reagavimo V.Micelmacheris.

Sprendžiant iš to, kad vėlesniais metais vandentiekio gręžinių švaros ir apsaugos klausimai aukščiausiu lygiu nebuvo keliami, problema buvo išspręsta – didžiųjų Lietuvos miestų vandentiekio šuliniai pradėti tinkamai prižiūrėti. 

Tiesa, sovietinio režimo reagavimo į tokias pavojingas problemas kaip sostinę galinčios ištikti masinės epidemijos greitis, leidžia darsyk suabejoti propagandiniais sovietų lozungais apie išskirtinį rūpestį kiekvienu piliečiu – tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, milžiniška 1941 m. pavasario vidurių šiltinės epidemija nepasikartojo pokario metais.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder