Kaip rašo IDR, tai, kas kadaise buvo saugus prieglobstis jūrų gyvūnams, pamažu virsta sąvartynu. Nors plastiko tarša jūrose nėra naujas reiškinys, mokslininkai nustatė naują, ypač nerimą keliantį šios besitęsiančios ekologinės krizės etapą.
Ką atskleidė tyrimas
Naujausias tyrimas atskleidė šokiruojantį plastiko ir kitų atliekų kiekį izoliuotuose Kipro jūrų urvuose. Šiukšlių rasta kiekvienoje ištirtoje oloje, o kai kuriose jų koncentracija buvo stulbinamai didelė – net iki 97 objektų viename kvadratiniame metre.
Tai gerokai viršija taršos lygius, paprastai fiksuojamus paplūdimiuose ar atvirame jūros dugne.
Šis tyrimas yra pirmoji išsami jūrinių šiukšlių, aptiktų Viduržemio jūros pakrančių urvuose, analizė.
Jo rezultatai kelia rimtą susirūpinimą dėl augančios grėsmės jūrų biologinei įvairovei. Tyrėjai pabrėžia, kad jūrų urvai veikia kaip savotiškos „natūralios gaudyklės“ – į juos patekusios atliekos ten lieka ilgam.
Ypač pavojingos yra plastikinės atliekos, kurios kelia grėsmę tiek vietos ekosistemoms, tiek nykstančioms rūšims, naudojančioms urvus kaip slėptuves ir veisimosi vietas.
Mokslininkai aiškina, kad jūrų urvai yra uždaros erdvės, todėl šiukšlės jose kaupiasi neturėdamos galimybės pasišalinti su srovėmis. Tyrimo duomenys rodo, jog urvuose su didesne vidine paplūdimio zona ir vidutinio stiprumo bangų poveikiu atliekų susikaupia daugiausia.
Iš viso 23 ištirtuose urvuose rasta daugiau nei 24 tūkst. šiukšlių vienetų, kurių bendras svoris siekė apie 176 kilogramus. Tai aiškiai parodo, kad šios uždaros gamtinės erdvės tampa vis labiau užterštos ir pavojingos gyvybei.
Kas išgąsdino mokslininkus ir kas yra „plastitaras“
Didžiąją dalį rastų atliekų sudarė polistirenas ir įvairūs plastiko fragmentai. Mokslininkus neramina ne tik jų kiekis, bet ir atsparumas – plastikas skyla į vis smulkesnes daleles, virsta mikroplastiku, kurį itin sunku pašalinti iš aplinkos.
Tačiau bene labiausiai nerimą keliantis atradimas buvo nauja taršos forma, vadinama „plastitaru“. Tai lipni, juodos spalvos medžiaga, susidaranti tada, kai plūduriuojančios dervos liekanos susimaišo su mikro- ir makroplastiku.
Susiformavusi dervos pavidalo plėvelė dengia urvų sienas ir dugną.
„Plastitaras“ laikomas pavojingu, palyginti nauju teršalu, kuris tik neseniai pradėtas fiksuoti jūrinėje aplinkoje. Jo aptikimas jūrų urvuose dar labiau padidina ekologinės grėsmės mastą.
Kodėl „plastitaras“ yra pavojingas
Ši medžiaga kelia ypatingą susirūpinimą, nes tiesiogiai veikia pačius urvus – gyvybiškai svarbias buveines daugeliui jūros gyvūnų. Dervos ir plastiko plutos sukuria toksišką aplinką rūšims, kurios šias vietas naudoja poilsiui ir dauginimuisi.
Pavyzdžiui, Viduržemio jūros ruoniai – vieni labiausiai nykstančių jūrų žinduolių pasaulyje – šiuos urvus naudoja jaunikliams auginti. Plastitaro kaupimasis tokiose vietose gali turėti pražūtingų pasekmių jų populiacijai.
Tyrimas atskleidė ir ypač nerimą keliantį faktą: saugiausios urvų vietos, kur ruonių jaunikliai slepiasi nuo plėšrūnų ir audrų, dabar tampa plastiko sankaupų židiniais. Ilguose, koridoriaus formos urvuose šiukšlės kaupiasi pačiuose galuose – būtent ten, kur dažniausiai būna jaunikliai.
Nors tiesioginių ruonių mirčių dėl didelių plastiko nuolaužų neužfiksuota, mikroplastiko aptikimas jų virškinimo trakte jau signalizuoja apie augančią grėsmę jų sveikatai ir išlikimui.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą