Kaip gripą šiaudais gydyti

Beje, pradėdami, dar turime tam tikrą ratą apie save apsibrėžti: nereikėtų šito skaitinio studijuoti Tikriems Daktarams. O taip pat ir tiems, kurie sugeba virusą nuo bakterijos atskirti.

Stebėtis nėra ko: net po dešimčių publikacijų spaudoje, po šimtų nepavykusių gyvenimiškųjų bandymų vis dar randame (ir tarp mūsų skaitytojų taip pat!) piliečių, kurie bakterijos nuo viruso neskiria.

Ėmę savarankiškai gydytis jie pridaro brangiai kainuojančių (visomis prasmėmis) klaidų. Bet nepulkite išsilavinimo kaltinti: mat, pavyzdžiui, angina gali būti ir virusinė (antibiotikai nereikalingi), ir bakterinė (gydoma antibiotikais). Situacija kartojasi ir šlapimo takų infekcijose: būva cistitas, antibiotikais gydomas, arba adenovirusinis cistitas, kurio antibiotikai neveikia. Ir t.t.

Ši įžanga – tik iliustracija, kad savigyda ne visuomet padės – gali ir pakenkti. Tik Daktarai tesprendžia! O jūs pasilikite teisę protingu nors prieš anūką pasirodyti: paaiškinkit jam, kad bakterija – gyvas padaras, kuris veikia pats, o virusas – maža užkrėsta ląstelė. Ir nepasiduokite mitams, kurių dar ne vienas yra!

Dešimtmečiais žiniasklaidoje (kuomet kitų įvykių nerandama) keliauja mitai: kava prieš arbatą; gazuotas vanduo prieš negazuotą. Ir kiek gerti? Bet puikiai žinote: nesutaria ir Daktarai.

Kai taip atsitinka, klausiame kaimynės. O ji pataria, nes kažkas kažkada jai patarė vandens gerti ne mažiau kaip 8 stiklines. Kasdien.

Deja, patarimas neturi mokslinio pagrindo. Įskaičiuojant sriubas ir kavas su arbatomis turėtume gerti tiek, kad kiekvienam mūsų svorio kilogramui tektų po 30-35 mililitrus vandens. Daugiau, jei diena nekaršta, taip pat bus nesveika.

Dar du vienas į kitą panašūs mitai: jei į šaltį išeisi šlapiais plaukais arba, jei atsisėsi ant šalto akmens – būtinai peršalsi. Čia vėl tenka tęsti šneką apie virusus ir bakterijas: šaltas akmuo tik imunitetui pakenks, bet infekcijos nesukels. O ir „šlapių plaukų“ liga – taip pat tik jau „pasigautųjų“ virusų suaktyvinimas.

Bet štai ir didesnis jūsų paklydimas: apie... medų. Tai, kad medus – sveikesnis už cukrų, yra mitų mitas. Kalorijų meduje daugiau, kas nėra gerai. O gliukozės ir fruktozės – tiek pat. Poveikis cukraus kiekiui kraujyje – toks pat.

Antrąjį didžiulį paklydimą dažniausia ginčija keturiasdešimtmetės ponios: jos mano, kad svorį didina ir figūrą gadina valgymas po 18 val. (Nuosaikesnės sako, kad po 19). Bet ir tai – absoliutus mitas! Svorį reguliuoja tik kalorijos! Tik gyvenimo būdas!

Dabar antroji įžanga: jums gi bus įdomu sužinoti, kaip sveikatos mitai gimsta.

Iki seniai įsitvirtinusių mitų eita ne vienerius metus. Be to, mitai visuomet emocingi. O emocijos kyla, kuomet baiminamės dėl savo ar artimųjų sveikatos.

Logika tuomet „atsijungia“, proto kontrolę perima jausmai ir imame tikėti neargumentuotais aiškinimais, lengvai pasiduodame melagienoms.

Žmonės linkę tikėti tuo, kuo nori tikėti, o asmeninės istorijos (tas vaistas labai padėjo kaimynei) atrodo patikimesnės nei statistika.

Toliau – socialiniai tinklai: algoritmai skatina ne tiesą, o sensaciją. Ir dar toliau: tradicinė medicina užgožiama komercinės informacijos apie „stebuklingus papildus“, „modernias dietas“. O kuomet nepasitikima valdžia (visa valdžia!), prapuola ir pasitikėjimas Tikrąja Medicina.

Į ką gi tada turėtume atkreipti dėmesį? Į tai, kad TIKRI medicininiai patarimai bei „receptai“ beveik visuomet turi abejonių (rašoma: „kai kuriais atvejais“; „priklausomai nuo savijautos“; „pasitarkite su gydytojais“). O mituose – viskas vienareikšmiška ir absoliutu („visi vitaminai blogi; visi skiepai pavojingi“). Ir t.t.

Stabtelkim ties skiepais. Tikriausiai nėra reikalo priminti, kad neseniai jie buvo perpus perskėlę visą mūsų visuomenę.

Pamenat, viskas prasidėjo nuo kaukių ir draudimų. Natūralu: niekas pasaulyje nenori gyventi „užrišta“ burna, niekas nesitikėjo draudimo eiti į parduotuves.

O daktarai bijojo pasakoti apie technologijas, tikėdami, kad „paprasta liaudis“ tų technologijų nesupras. Komunikacijos klaidos, tikiuosi, nebus pakartotos.

Bet ar prisimenate pagrindinį mitą? Kurį platino ir kuriuo tikėjo labiau išsilavinusi bei daugiau apsiskaičiusi publika. Štai tas mitas: „mRNR vakcinos pakeičia žmogaus DNR“.

Žinoma, tai – netiesa. Tačiau, kad suvoktume, reikia bent paviršutiniškai žinoti, kas yra DNR ir mRNR. Ir kuo jos skiriasi.

Na, apie DNR mokytoja antraklasiams aiškina taip: „Įsivaizduokite receptų knygą, kurioje vienas receptas sako, kokia tavo akių spalva, kitas – kokia tavo ūgio programa, o trečias – kaip dirba raumenys. Visi tie receptai kartu ir sudaro DNR...“.

O kas gi yra mRNR? Jei DNR yra vieta (biblioteka), kur sukaupta visa informacija apie žmogų, mRNR – „gabalėlis“ kopijos iš DNR knygos. Ji perduoda ląstelei instrukcijas, kaip gaminti tam tikrą baltymą, sukeliantį imuninį atsaką.

Į ląstelės branduolį, kuriame yra DNR, mRNR net nepatenka. Tad ir biologiškai paveikti jo negali. O gal čia vis dėlto per sudėtinga? Gal imkimės paprastesnių mitų?

Jau, atrodo, paneigėme, kad gripą sukelia šaltis, kad skiepai keičia DNR, kad antibiotikai gydo virusus. Bet niekas jums nedraudžia, jei labai norite, ir toliau šiomis neteisybėmis tikėti.

Tik tuomet siūlau dar akimirkai stabtelti ties kitais, iki šiol neabejotinais įsitikinimais. Pirmasis ir vienas populiariausių yra toks: vitaminas C apsaugo nuo peršalimo. Taip, imunitetui jis svarbus. Tačiau įrodymų, kad ką nors nuo peršalimo apgynė, nėra nė vieno.

Mitas „Saldumynai sukelia diabetą“. Taip, ligos riziką padidina, nes padidina antsvorį. Tačiau šitos ligos cukrus nesukelia.

Mitas „Imunitetą stiprina papildai“. Komercinis triukas ir tiek: imunitetą stiprina fizinis aktyvumas, streso valdymas, sveika mityba ir miegas.

O pagrindinis šiandienos mitas yra tai, kad vos paskaitę šį rašinį jūs pasidomėsite, kaip šiaudais gripą išgydyti (žiūrėkit pavadinimą). Taip nebus. Nes savo nuomones mes keičiame ne iškart, o iš lėto. Labai pamažu.