Ar psichologiniai sutrikimai turi fizinę kilmę?
Kad ir kokia būtų nerimo forma – mes esame rūšis, kuriai būdingas nerimas. Mūsų smegenys sukurtos nuspėti įvykius. Kad išgyventų, mūsų protėviams reikėjo gebėjimo suvokti savo aplinką dėl grėsmių ir įsivaizduoti, kaip pabėgti nuo dabartinių ir būsimų gyvybei pavojingų įvykių.
Jei suprantame kaip mūsų rūšies apsauginį mechanizmą, nerimas yra tikslingas ir būtinas bei gelbstintis palikimas. Tačiau nereguliuojamas nerimas gali būti sekinantis. Mūsų šiuolaikinė nerimo patirtis skiriasi nuo mūsų protėvių.
Geros naujienos yra tai, kad psichiatrijos, psichologijos, neurologijos ir genetikos tyrimai padėjo geriau suprasti nerimo šaknis. Kaip ir dauguma žmogaus savybių, nerimas yra sudėtingas gamtos (biologijos) ir auklėjimo rezultatas.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugiau žinių apie smegenų funkciją, taip pat paveldimų veiksnių vaidmenį ir streso poveikį paskatino taikyti intervencijos metodus, pvz., dėmesingumu pagrįstą streso mažinimą (suvokti, kas sukelia mintis ar išgyvenimus, ir nesusitapatinti su jais) ir kognityvinė elgesio terapija (neigiamų minčių ir katastrofiškų rūpesčių kvestionavimas ir jų pertvarkymas).
Užjaučiantys pokalbiai su savimi, dienoraščio rašymas ir klajoklio nervo pratimai, kurie nuramina simpatinę (kovok arba bėk) nervų sistemą, kad pritrauktų parasimpatinį (klajoklį nervą), yra kiti metodai, kurie taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį ir rodo teigiamus rezultatus nerimą patiriantiems žmonėms.
Šie metodai yra pagrįsti prielaida, kad tai, ką galvojame, mūsų nerimastingos mintys, turi įtakos mūsų savijautai. Kai mums kyla nepatogi mintis, iš tos minties kyla kančia, kurią jaučiame savo kūne. Pavyzdžiui, nerimaujame, kad pažeminsime save viešai kalbėdami – skrandyje jaučiame simptomus. Baimė sukelia sensaciją. Į nerimą žiūrint iš viršaus į apačią, protas nukreipia jutimus į kūną.
Dabar daugiau dėmesio skiriama, priešingai, nagrinėti, kaip kūnas veikia protą. Neseniai vykusiame pokalbyje su Scott u Andersonu, Ph. Viskonsino-Madisono universiteto Ortopedijos ir reabilitacijos katedros mokslininkas ir kineziologas, nustebęs sužinojęs, kad žmonės, turintys bendrą sąnarių hipermobilumą arba sąnarių laisvumą, kuris pasireiškia 10–25 procentams suaugusių gyventojų, patiria 8–16 kartų daugiau.
Sąnarių hipermobilumo ir hipermobilumo spektro sutrikimai reiškia daugybę jungiamojo audinio sutrikimų, kuriems būdingas sąnarių nestabilumas ir skausmas. Hipermobilūs žmonės taip pat gali patirti nuovargį ir kitus fizinius negalavimus, įskaitant dirgliosios žarnos sindromą, lėtinius galvos skausmus, rūgšties refliukso ligą ir galvos svaigimą.
Tiriant pacientus, turinčius sąnarių hipermobilumą, nerimas buvo nustatytas 70 procentų pacientų, palyginti su 20 procentų dažniu kontrolinėje grupėje, atitinkančioje amžių ir lytį. Atliekant tolesnį atvirkštinio atvejo kontrolės tyrimą, sąnarių hipermobilumas buvo 17 kartų didesnis nei pacientams, kuriems diagnozuotas nerimas, palyginti su amžių ir lytį atitinkančiais kontroliniais pacientais be nerimo diagnozės. Ši emocinės būsenos ir paveldimų hipermobilumo sąlygų koreliacija neseniai buvo pavadinta „neurokognityviniu fenotipu“.
Neseniai atliktame tyrime Sasekso universiteto mokslininkai naudojo fMRT, kad nustatytų, jog žmonių, sergančių hipermobilumo sindromu, polinkis į nerimą atspindi dinamišką sąveiką tarp nervų centrų, apdorojančių grėsmę (migdolų) ir kūno būseną (salų žievę), o tai rodo, kad migdolinio kūno reaktyvumą reguliuojantys vaistai gali turėti gydomosios naudos.
Nors iš viršaus į apačią įtakojantis kūno požiūris į nerimą pagerino mūsų žinias apie nerimą ir jo gydymą, vis dar reikia daug sužinoti apie ryšį tarp fiziologijos ir nerimo. Nerimas taip pat yra susijęs su didesniu uždegimu organizme. Uždegimas gali sukelti skausmą, nuovargį ir prastą miegą. Ar šios fizinės sąlygos gali būti nerimo priežastis, o ne atvirkščiai? Norint atskleisti gilias mūsų žmogiškojo aš paslaptis, reikia daugiau tyrimų.
Šaltinis: www.psychologytoday.com
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą