Mąstymo keitimo mentorius Mindaugas Valickis atskleidžia nuoskaudų pasekmes ir jų priežastis. Kodėl kartais taip sunku neįsižeisti? Kas slypi už nuoskaudų? O gal visa tai smegenų veikimo principai?
Dvi pagrindinės smegenų dalys
Ar kada teko girdėti, kad smegenis galima skirstyti į dvi dalis – sąmoningą, kūrybingąją ir pasąmoninę, primityviąją. Žinoma, mokslininkai jų išskiria ir daugiau, bet nuo šių dviejų priklauso savirealizacija ir gyvenimo kokybė. Be to, jos glaudžiai susiję su nuoskaudų tema.
Pradėkime nuo primityviosios ir keliančios daugiausiai rūpesčių. Šios dalies tikslai:
kaip išgyventi mažiausiai darant;
kaip gauti maksimumą iš aplinkos be savo pastangų;
kaip priversti aplinkinius mumis pasirūpinti?
Šios dalies veikimo ir strategijos principai primena naminio gyvūnėlio elgseną. Dėl savaime suprantamų priežasčių, naminis gyvūnas neturi sąlygų pasirūpinti maistu, šiltu guoliu ir tinkamomis gyvenimo sąlygomis. Todėl šeimininkas prisiima atsakomybę, o mainais už augintinio teikiamą džiaugsmą, suteikia viską, ko reikia – maistą, pastogę, dėmesį ir pramogas.
Tokią primityviąją dalį turi ir žmogus. Augimo etape, nuo kūdikystės, ji tikrai nemaišo. Juk iki maždaug pusės metų negebame net šaukšto rankoje išlaikyti. Todėl mūsų poreikius tenkina suaugusieji. Tačiau net subrendę žmonės vis dar ieško, kam deleguoti atsakomybę už savo gyvenimą ir jo kokybę. O nuoskaudos tampa patogiausia manipuliavimo priemone.
Nuoskaudų kupini žmonės dažnai galvoja:
„jei žmonės elgtųsi kitaip...“;
„jei vaikystė būtų buvus kitokia...“;
„jei gyvenime to nebūtų atsitikę...“;
„jei būtų atsiprašę...“;
„jei nebūtų išdavę...“;
„jei būtų pasisekę...“.
Tokių „jeigu“ mintyse gali suktis daug ir įvairių. Tai suteikia savotišką teisę jausti nuoskaudas ir laukti, kol kiti žmonės ar likimas atlygins. Deja, tokios mintys ir emocijos taip užvaldo, kad priverčia jausti visišką bejėgiškumą. Todėl net nepastebima, kad per nuoskaudas ir lūkesčius visiškai pamirštama apie atsakomybę už savo gyvenimą ir susitapatinama su primityviąja dalimi.
Nuoskaudų apakintas žmogus kaltina visus dėl savo rūpesčių ir panyra į laukimo būseną tol, kol nebus ištaisyta įsivaizduojama žala. Taip dingsta gyvenimo džiaugsmas, išnyksta vidinė motyvacija, užvaldo neigiamos emocijos, vis labiau nyrama į apatiją, kol ištinka depresija. Štai ir tikrasis depresijos veidas.
„Aš juk taip stengiuosi, bet niekas neįvertina“
Ar pažįstama frazė? Dažnai žmonės deda didžiules pastangas ir stengiasi būti geri įvairiose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, darbe. Tik niekas jų neįvertina – darbdavys nepakelia atlyginimo, nesukuria norimų sąlygų. Be to, pastebi, kad kitus įvertina geriau ir su jais daugiau bendrauja. Kas tada nutinka? Žmogus įsiskaudina ir automatiškai įsijungia primityvioji dalis, sakanti, kad „viskas, dabar visiems parodysiu, kaip mane tai žeidžia ir kaip man liūdna“. Tokiu būdu stengiamasi, kad aplinkiniai duotų tai, ko asmuo nori.
Štai taip išsijungia sąmoninga dalis ir prasideda vidinis spektaklis. O aukos vaidmuo tam geriausiai tinka. Įsijungia pasąmoninė taktika ir išnaudojamas visas emocijų spektras, išbandytas dar ankstyvoje vaikystėje – nuo beviltiškumo, liūdesio iki pykčio ar net agresijos. Tai savotiška kitų baudimo sistema. Deja, toks procesas greičiau nuveda į depresiją, nei į norų išpildymą.
Jeigu užplūsta panaši būsena, paklauskite savęs – ko negavote? Ko tikėjotės iš kitų žmonių ar net aukštesnių jėgų, priklausomai nuo to, kuo tikite. Kai atpažinsite priežastis ir įvardinsite, ko negavote, paklauskite savęs – kaip galiu savarankiškai pasiekti ir nelaukti iš kitų? Taip išjungsite laukiančią, primityviąją dalį ir aktyvuosite sąmoningą, kūrybingąją.
Nuoskaudos visada laiko laukimo būsenoje
Kuo žmogus ilgiau laukia, kol kažkas išspręs jo problemą, tuo labiau stiprėja emocijos ir nemaloni vidinė būsena. Taip dar stipriau užvaldo pasąmoninės automatinės reakcijos ir primityvioji dalis. Silpnėja logika ir vis dažniau priimami neracionalūs sprendimai.
Tai ypatingai pastebima santykiuose. Jei darbe žmogus dar geba tvardytis, tai namuose emocijos pradeda lietis nevaldomai. Net jei ilgą laiką laukė ir kažko tikėjosi iš artimo žmogaus, priėjus emocinę ribą, pakanka mažo nesusipratimo, kad „bomba“ sprogtų. Visos ilgai kauptos nuoskaudos išsakomos ar net išrėkiamos patiems artimiausiems žmonėms. Kadangi pasąmonė – tai praeities archyvas, iš jos gali kilti net seniai pamiršti dalykai, neretai net nesusiję su užsipultu artimuoju. Arba buvo už klaidas jau šimtus kartų atsiprašyta, tačiau primityvioji dalis nesivadovauja logika ir prisimena tik nuoskaudą sukėlusį įvykį.
Taip užsisuka nesibaigiantis ratas – nuoskaudos skatina laukimo būseną. Kuo žmogus ilgiau laukia, tuo intensyvėja emocijos, užplūsta dar daugiau skaudžių prisiminimų ir vis labiau susitapatinama su primityviąja dalimi, siekiančia manipuliuoti kitais. Taip vėl pasikartoja panašios situacijos ir dar daugiau susikuria naujų nuoskaudų. Taip be galo, kol pradeda pykti ant viso pasaulio.
Ir visų šių dramų tikslas – priversti kitus pasirūpinti mūsų gerove.
Susitapatinus su nuoskaudomis – susitapatinama su praeitimi
Ką tai reiškia? Jei po nemalonaus įvykio praėjo nors ir dešimt metų, ir kitas žmogus jau ne kartą atsiprašė, o įskaudintasis vis tiek tyliai jautė nuoskaudą, kilus konfliktui smegenys tarsi nubrauks visą santykių progresą. Asmuo vėl atsidurs lyg tame pačiame momente, kai pirmą kartą pajuto nuoskaudą. Tai vyksta automatiškai. Pamėginkite prisiminti save vaikystėje, vėl pajusite tą patį ir akimirkai net pamiršite, kad nuo to laiko praėjo daug metų.
Pasąmonei svarbi tik nuoskauda, o ne atsiprašymai. Nes tai geriausia manipuliavimo priemonė ir primityvioji dalis nenori jos atsisakyti. Gaila, bet ne visi tai supranta ir pripažįsta. Todėl šeimose taip dažnai vyksta konfliktai, metų metais laikomos nuoskaudos ir net prieinama iki skyrybų.
Nebenorite kolekcionuoti nuoskaudų? Norite vadovautis sąmoninga dalimi ir mėgautis gyvenimo kūryba? Jau dabar pradėkite stebėti savo emocijas, peržiūrėkite, kas jus iki šiol skaudina ir atvirai sau įvardinkite, ko vis dar laukiate. Gal jau laikas žengti savarankiškai ir patyrinėti tikrąsias galimybes bei vidinį potencialą?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą