Kasmet visame pasaulyje gripu suserga nuo 3 iki 5 mln. žmonių. Mirtini gripo atvejai, deja, ne retenybė. Bet daugumai ši liga tampa savaite su nedarbingumo pažymėjimu dėl temperatūros ir „kaulų laužymo".
irmą kartą žmogaus gripo virusas buvo aprašytas XX a. 4-ojo deš. pradžioje. Tačiau daugybė praėjusį šimtmetį vykusių pandemijų verčia manyti, kad jų kaltininkės taip pat buvo įvairios šio viruso atmainos.
Negana to, žinant, kad dauguma susirgusiųjų 1918 metų ispaniškuoju gripu (50 mln. mirčių visame pasaulyje) buvo jauni žmonės, galima daryti išvadą, kad vyresnės kartos žmones saugojo imunitetas, įgytas per ankstesnę, neaprašytą pandemiją.
Tu - man, aš - tau
Gripo viruso „gyvenimo prasmė" - nesibaigiantis dauginimasis. Bet, kuo daugiau kartų dauginasi genomas, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras atsitiktinių mutacijų.
Paprastai tai būna vos vienos kodo „raidės" pakeitimas, vadinamosios taškinės mutacijos. Todėl kiekviena nauja viruso dalelių karta bent šiek tiek skiriasi nuo ankstesnės.
Turint omeny mutavimo greitį ir viruso „vaikų" gamybos tempus, nereikia stebėtis, kad kasmet sergame naujos atmainos gripu. O kadangi imuninė sistema pažįsta pernykštį viruso variantą, ji gali kovoti ir su jo „palikuonimis", tegu ir ne taip veiksmingai.
Nepertraukiama gripo virusų evoliucija vadinama „dreifu". Bet vyksta ir kur kas sudėtingesnis procesas, vadinamas „šiftu".
Jo atveju dalį savo genomo žmogaus virusas pasiima iš „giminaičių", kurie, tarkime, užkrečia gyvūnus. Taip maišantis virusų genomams svarbus vaidmuo tenka naminiams paukščiams ir kiaulėms, nes kiaulės turi ir paukščių, ir žmonių receptorių variantus, prie kurių prisitvirtina virusas.
Šių gyvūnų ląstelės tampa dviejų gripo atmainų, kurios daugiau niekur gamtoje susidurti negali, susitikimo vieta.
Todėl, jei kiaulė atsitiktinai užsikrės ir paukščių, ir žmogaus gripu, abu viruso genomo variantai pateks į vieną ląstelę ir jo dalelės joje susijungs atsitiktine tvarka.
Tokie sutapimai pasitaiko nedažnai ir toli gražu ne visi nauji deriniai yra pavojingi žmogui. Bet būtent taip atsirado virusai, dėl kurių kilo mažiausiai trys iš keturių baisiausių XX a. pandemijų - 1918 m. ispaniškojo gripo, 1968 m. Honkongo gripo ir 1977 m. rusiškojo gripo.
Mokslininkai spėja, kad kiaulės „padovanojo" ir naują pavojingą virusą H7N9, kuris 2013 m. vasarį „išmoko" užkrėsti žmogų. Vasarą buvo patvirtinti 132 ligos (paukščių gripo) atvejai Kinijoje, 43 iš jų buvo mirtini. Tačiau,, kad taptų tikrai pavojingu, virusas turi mokėti ne tik užkrėsti žmones, bet ir plisti oro lašeliniu būdu. Kol kas H7N9 to nesugeba.
Masinių žudynių mutacijos
Mokslininkai iki šiol tiksliai nežino, kaip turi pasikeisti „paprastas" virusas, kad virstų milijonų žudiku. Kasmetinės epidemijos neišžudo pusės Žemės rutulio gyventojų dar ir dėl to, kad „sėkminga" viruso mutacija viename gene visai nereiškia, jog jis bus labiau užkrečiamas.
Mokslininkai, laboratorijose kuriantys naujus virusus tyrinėjimams, neretai laukia, kol pasikeičia kelios virusų kartos, ir tik tada gripas „išmoksta" efektyviai užkrėsti savo šeimininkus.
Gamtoje gripo virusams retai pavyksta mutuoti tokiomis geromis sąlygomis, tuo ir galima paaiškinti, kodėl pasaulinės pandemijos kyla gana retai.
Naminiai mikrobai
Nuo tada, kai I.Zemelveisas (I.Semmelweiss) ir Dž.Listeris (J.Lister) pirmieji pradėjo dezinfekuoti rankas ir chirurginius instrumentus, mikrobai, gyvenantys aplinkoje, buvo vertinami tik kaip grėsmė žmonių sveikatai.
Dabar geriame chloruotą vandenį ir naudojame baktericidinius ploviklius, sterilizuojame produktus ir virtuvės reikmenis. Bet visos mūsų pastangos neužsikrėsti ne tik sunaikino imuninę sistemą raminantį nekenksmingų bakterijų poveikį, bet ir baigėsi tik daline pergale kovoje su infekcinėmis ligomis.
„Kas kartą, kai sterilizuojame vieną ar kitą paviršių, tampame aukomis visko, kas gali ant jo patekti", - tvirtina mikrobiologas iš Rokfelerio universiteto Deividas Taleris (David Thaler).
- Tai yra tas pats, kas suarti lauką, bet niekuo jo neapsėti ir mėginti maitintis tomis piktžolėmis, kurios jame išaugs". D.Talerio nuomone, mūsų laukia antroji neolito revoliucija, kai nuo mikrobų medžioklės pereisime prie jų prisijaukinimo.
Tabletės ir vakcinos
Kadangi gripo virusas mutuoja kasmet, mokslininkams yra labai sunku sukurti universalų vaistą, kuris vienodai gerai veiktų įvairių tipų virusus. Bet šiokių tokių laimėjimų šiame fronte yra.
Yra pora preparatų, kurie trumpina ligos laiką, palengvina jos eigą ir mažina komplikacijų tikimybę, jeigu jais pradedama gydyti pirmosiomis ligos dienomis. Bet net ir jie nėra „stebuklingos tabeletės", kuriomis nori tikėti žmonės.
Visos kitos „priešvirusinės" priemonės ir imunomoduliatoriai - arba nenaudingi, arba net žalingi. Ateityje mokslininkams galbūt pavyks sukurti dar keletą daugiau ar mažiau veiksmingų vaistų nuo gripo.
Dar vienas kovos su gripo virusu kelias - sezoninė vakcinacija. Dėl fantastiškos viruso savybės keistis, sukurti vakciną, kuri organizmą apsaugotų visus metus, nėra įmanoma, bet sumažinti užsikrėtimo tikimybę epidemijos metu tikrai galima.
Vakcinos efektyvumas būna gana aukštas - 75-90 proc. Kasmet į ją įeina nauji viruso variantai (padermės), kurie, kaip spėjama, turėtų plisti per artimiausią sezoninę pandemiją.
Vakcinos sudėtis kasmet sudaroma remiantis PSO prognozėmis. Specialus PSO padalinys - Globalioji stebėjimo ir reagavimo į gripo virusus sistema (GISRS) - jau pusę amžiaus renka informaciją apie žmogaus ir paukščių užsikrėtimą gripo virusais.
Kartą per metus organizacija rengia susitikimą su garsiausiais mokslininkais virusologais ir klinikiniais specialistais, kuriame aptaria sukauptus duomenis apie tam tikro tipo gripo virusų plitimą ir parengia kitų metų prognozę.
Pagal šio pasitarimo išvadas sudaromos rekomendacijos, kokių tipų virusų reikia pirmiausia saugotis ir kaip kurti atitinkamas vakcinas. Per pastaruosius metus prognozė buvo netiksli tik kartą (2007/2008 m. sezonui), bet apsauga buvo veiksminga, nors ir mažiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą