Liga visiškai sugriovė 45 m. Inesos gyvenimą: svėriau tiek, kad jėgų niekam nebebuvo, o vyras nusigręžė
Nors bulimija dažnai diagnozuojama jaunoms moterims, ji gali tęstis ar atsirasti vyresniame amžiuje.
45 metų Inesa (vardas pakeistas - aut. past.) Delfi Gyvenimui sutiko papasakoti, kaip ši liga lydėjo ją didelę gyvenimo dalį, kaip ir kodėl keitėsi jos santykis su maistu, emocijomis ir kokios pagalbos jai teko ieškoti.
– Kada pirmą kartą pajutote, kad Jūsų valgymo įpročiai virto problema?
– Tada man atrodė kaip tai yra paprasčiausias sveikatinimasis ar svorio metimas, sveikas valgymas, nesveikų maisto produktų atsisakymas. Todėl iš pradžių man neatrodė, kad tai kokia nors problema, ir išorė man tai liudijo. Mano kūno apimtys džiugino, visi aplinkiniai taip pat gyrė mane.
Kad tai yra problema, pati sau įvardinau prieš penkis metus.
– Kokie buvo pirmieji ženklai, kad tai ne tik per didelis užkandžiavimas?
– Bulimiją aš atradau kaip stebuklingą piliulę, norėdama išlaikyti numestą svorį.
Vieną dieną, po natūralaus ilgalaikio badavimo, atsirado persivalgymai – valgiau tuos produktus, kurių sau įprastai neleisdavau. Tad kartą atsiradęs didelis fizinis sunkumo jausmas išprovakavo vėmimą.
Ir taip į mano galvą atėjo mintis, kad „štai yra kelias, kaip aš galiu valgyti ir kontroliuoti svorį, jo nepriaugti“.
– Ar prisimenate, kaip jautėtės po pirmųjų persivalgymo epizodų?
– Pirmieji mano persivalgymai atsirado po to, kai laikiausi labai griežtos keto dietos, kuri iš raciono visiškai išbraukia angliavandenius: vaisius, kai kurias daržoves, visas kruopas ir panašiai. Natūralu, kad organizmui negaunant šių medžiagų atsirado begalinis jų noras.
Pirmieji persivalgymai iššaukdavo man labai didelį kaltės ir gėdos jausmą, kad neturiu valios, nesugebu laikytis dietos.
Bulimija prasidėjo ne su pirmuoju persivalgymu, bet pirmųjų persivalgymų rezultatai ir tas kaltės, gėdos, kontrolės praradimo jausmas mane labai žalodavo. Tada sau sakydavau, kokia esu niekam tikusi ir panašiai.
Tie persivalgymai – dėl skysčių – pridėdavo maždaug po du kilogramus per naktį, o aš manydavau, kad tiek realaus svorio priaugdavau. Na o kai vieną kartą atradau tą stebuklingą būdą – išsivemti, pradėjau jį naudoti vis dažniau ir dažniau.
Jei ieškote pagalbos:
kreipkitės į Valgymo sutrikimų liniją (tel. 8 631 22777, el. [email protected]), Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centrą (Totorių g. 20-6, Vilnius, svetainė: valgymosutrikimai.lt), arba Valgymo sutrikimų centrą VšĮ Vasaros ligoninėje (tel. (8 5) 262 59 79, el. [email protected]).
Lengva plunksna ir informacinė platforma pagalbasau.lt taip pat teikia naudingą pagalbą ir informaciją sergantiems ar artimiesiems.
– Ar turite trigerių?
– Taip. Aš ilgai galvojau, kad mano persivalgymus iššaukia nepakankama mityba, kai laikausi keto dietos ar riboju sau kažkokius produktus ir maniau, kad tai yra fiziologija – kai ko nors negalima, norisi labiausiai, o tai iššaukia persivalgymus. Na o persivalgymai, maniau, ne problema, nes jau žinojau receptą – vėmimą.
Jau prieš pradėdama valgyti, su pirmaisiais kąsniais žinodavau, kad eisiu vemti, tad galiu prisikimšti kiek noriu.
O jau giliau analizuodama save suvokiau, kad persivalgymai ateina daugiausia iš emocinių trigerių. Tai yra vienišumo jausmas, kurį, visiems išėjus, užpildydavau persivalgymu, o po to išvemdavau maistą kartu su visomis emocijomis.
Tai yra negebėjimas valdyti negatyvių emocijų.
– Ar turite kokių slaptų ritualų, susijusių su bulimija?
– Ne, jokių ritualų nepastebėjau. Bet aš, turbūt kaip dauguma bulimikų, manau, kad labai gerai slepiu savo ligą nuo artimųjų. Net ir dabar, gydantis valgymo sutrikimų skyriuje, labai maža dalis mano pažįstamų žino, kad aš čia esu. Gal slapstymąsi ir būtų galima pavadinti ritualu.
– Kaip bulimija paveikė Jūsų kasdienį gyvenimą?
– Absoliučiai sugriovė visą mano gyvenimą ir aš dabar net nebegaliu atsekti, kas mane atribojo nuo bet kokio socialinio gyvenimo – ar bulimija, ar keto dietos laikymasis.
Kai svoris buvo minimalus, man nebeliko jėgų ką nors daryti, nenorėjau susitikti su žmonėmis ar su jais bendrauti. Jei gaudavau pasiūlymą išeiti į miestą ar į svečius, pirmoji mintis visada būdavo – koks bus maistas? Galėsiu tai valgyti ar ne?
Pasirinkimai visada būdavo du, bet jie abu reiškė kančią – arba sėdėsiu prie apkrauto stalo ir neleisiu sau nieko valgyti, arba prisivalgysiu ir eisiu viską išvemti.
Ir taip būdavo net kelis kartus per dieną, net kai pas mus namuose būdavo svečių. O paskui visada pyksti ant savęs – nesvarbu, kurį variantą bepasirinktum.
Tokiu būdu socialinis gyvenimas labai sumenko, nes nebeturėjau jėgų niekam.
– Ar artimiausi žmonės žino apie Jūsų ligą?
– Aš labai ilgą laiką buvau viena su šia liga, tai turbūt buvo mano neigimo stadija. Maniau, kad valdau vėmimus – jeigu noriu, galiu imti ir nevemti. Bet vis kažkaip grįždavo ir grįždavo tas vėmimas.
Tai, kad esu bulimikė, akivaizdžiai kitiems žmonėms nesimatė, jie tiesiog gyrė mane sulieknėjusią. Taigi apie ligą daug kas tiesiog nežinojo.
Pati sau aš tik prieš kelis metus pripažinau, kad turiu bėdą ir tada pradėjau kalbėti su savo šeimos žmonėmis.
Tuometiniam vyrui bandžiau paaiškinti, kaip jaučiuosi, kodėl nenoriu važiuoti į vietas, kuriose bus daug maisto, nes tai iššaukia mano epizodus ir pasijutau absoliučiai nesuprasta. Jis man sakė: „Tai tu nepersivalgyk arba tiesiog nevalgyk“.
Bandžiau jam paaiškinti bulimiją lygindama su alkoholizmu: juk žmogus, turintis priklausomybę nuo alkoholio, negali išgerti vieno stikliuko ar taurės ir toliau ramiai sėdėti prie buteliais nukrauto stalo.
Buvo akivaizdu, kad tuometinis vyras manęs visiškai nesuprato ir neatjautė. Tai mane gniuždė, ėmiau galvoti, kad net neverta dalintis su kažkuo apie mano ligą – vis tiek nesupranta.
Tačiau vėliau pasipasakojau mamai, artimiausiai savo draugei, dabartiniam draugui.
– Kaip jie reagavo į Jūsų ligą?
– Mamai aš viską paaiškinau palaipsniui. Nes kai buvau pasiekusi žemiausią savo svorį, mama pastebėjo, kad atrodau nesveikai. Užtat ji džiaugėsi, kai priaugau svorio, kai matydavo mane valgančią.
Tačiau pats žodis bulimija atsirado dieną prieš man gulantis į ligoninę. Aš tą žodį apvilkdavau į valgymo sutrikimą. Lygiai taip pat buvo ir su drauge – viską pasakodavau po truputėlį, ji priėmė tikrai nuoširdžiai.
Kitiems artimiesiems tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nes jie net neįtarė, kad turiu kažkokį sutrikusį santykį su maistu, ir faktas, kad aš jau apie 5 metus sergu bulimija, labai nustebino.
– Kokios pagalbos ieškojote – bandėte spręsti problemą viena ar kreipėtės į specialistus?
– Daugiau nei prieš 2 metus pradėjau ieškoti psichologinės pagalbos – daug skaičiau, domėjausi, pradėjau pati studijuoti psichologiją ir lankytis pas psichiatrą.
Bet tuo metu aš viską labiau vilkdavau į kitas problemas – nerimą, problemas santykiuose, šeimoje, darbe ir panašiai.
Aš net lankydamasi pas specialistus vengdavau pasakyti, kad visko pradžia yra bulimija.
Pirmą kartą pradėjau kalbėti apie bulimiją įvykus paskutinei krizei, kai labai pasireiškė depresija. Tada pirmiausia pradėjau lankyti dienos stacionarą krizių centre, o vėliau perėjau ir į valgymo sutrikimų centrą.
– Ar manote, kad visuomenėje bulimija vis dar nesuprantama ar nuvertinama?
– Aš manau, kad po truputėlį atsiranda informacijos apie valgymo sutrikimus, bet ji tikrai nėra tiek vieša ar lengvai prieinama. Jos reikia ieškoti, ji pati neateina. O žmonės, su tuo nesusidūrę, nežino, kur ieškoti.
Todėl, manau, kad specifiškos informacijos vis dar yra didelis trūkumas, o pasakyti žmonėms, kad aš turiu bulimiją – tai yra, persivalgau ir išvemiu – galima sulaukti tokios reakcijos kaip iš mano buvusio vyro: „Tai nepersivalgyk, nevalgyk arba nevemk.“
Tikrai manau, kad visuomenę reikia šviesti šia tema. Nes yra begalė žmonių, tokių kaip aš, kurie serga tyliai, nes šią ligą iš išorės pastebėti sunku, kūno svoris dažniausiai būna normalus.
– Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris šiuo metu slepia bulimiją nuo savo artimųjų?
– Pirmiausia, kiekvienam manančiam taip, kaip aš galvojau, kad ligą valdau, kad galiu liautis persivalgyti ir vemti, – reikia pripažinti sau, kad ne jūs ligą, o ji jus valdo.
Na o pripažinus sau, kad sergi, reikia pradėti ieškoti žmogaus, kuriuo besąlygiškai pasitikėtum. Sunkiausia yra pirmą kartą kažkam prisipažinti, kad turi tokią ligą.
Čia reikia eiti mažais žingsneliais, po truputėlį bandyti pripažinti, kad turiu valgymo problemą, kad nesugebu normaliai maitintis, man sunku, ir visa tai papasakoti kitam. Svarbiausia – pamažu pradėti kalbėti.
Inesos pasakojimas primena, kad bulimija – tai ne tik trumpalaikiai persivalgymo epizodai ar bandymai kontroliuoti svorį, o ilgametė kova su emocijomis, kaltės jausmu ir santykiu su savimi.
Ši liga dažnai būna slepiama nuo artimųjų, todėl sergantysis gali atrodyti normalaus svorio ir net sulaukti pagyrų dėl savo išvaizdos, nors jo viduje vyksta nuolatinis karas su savimi.
Atvirumas yra pirmas žingsnis pripažįstant problemą, o kreipimasis pagalbos – kelias, padedantis išeiti iš užburto rato.
Jei ieškote pagalbos:
- kreipkitės į Valgymo sutrikimų liniją (tel. 8 631 22777, el. [email protected]), Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centrą (Totorių g. 20-6, Vilnius, svetainė: valgymosutrikimai.lt), arba Valgymo sutrikimų centrą VšĮ Vasaros ligoninėje (tel. (8 5) 262 59 79, el. [email protected]).
- Lengva plunksna ir informacinė platforma pagalbasau.lt taip pat teikia naudingą pagalbą ir informaciją sergantiems ar artimiesiems.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą