Lytiškai plintančios ligos (LPL) priklauso tų ligų grupei, apie kurias mes mieliau nutylime arba kalbame pašnibždomis. Iškreipti vaizdiniai ir žinių apie šias ligas stoka, sukelia bereikalingą įtampą, nerimą ar baimę.
Lytinę sveikatą ypač pablogina lytiškai plintančios infekcijos (LPI). Yra apie 30 įvairių lytinių santykių metu plintančių infekcijų, kuriomis užsikrečiama lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu nuo šiomis infekcijomis užsikrėtusio lytinio partnerio.
Galimi ir kiti užsikrėtimo būdai, kai užsikrėtusios motinos infekciją perduoda kūdikiams (nėštumo, gimdymo ar žindymo metu), vartojant narkotikus (dalijantis užkrėstais švirkštais, adatomis ir kt.), propaguojant rizikingą seksualinę elgseną (dažna lytinių partnerių kaita, lytiniai santykiai su atsitiktiniu, nepažįstamu asmeniu, apsaugos priemonių (prezervatyvų) nenaudojimas ir pan.
LPI plitimą labiausiai sąlygoja informacijos apie lytinius santykius bei kontracepciją supratimo stoka, alkoholis, narkotikai.
Tarptautiniais duomenimis svarbiausios rizikos grupės, tarp kurių daugiausia užregistruojama LPI, yra jaunimas ir vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais.
Pagrindinės lytiniu keliu plintančios infekcijos yra chlamidinė infekcija, gonokokinė infekcija, lytinių organų herpes virusinė infekcija, sifilis, trichomonozė, virusinis hepatitas B, žmogaus papilomos virusinė infekcija, ŽIV-žmogaus imunodeficito virusas.
LPI yra aktuali visuomenės sveikatos problema, nes yra didelis sergančiųjų skaičius, susijęs su LPI pasekmėmis: tai reprodukcinės sistemos infekcijos, gimdos kaklelio vėžys, įgimtas sifilis, ektopinis (už gimdos ribų) nėštumas, nevaisingumas ir kt.
Dauguma LPI (sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt.) yra pagydomos, o kitos (ŽIV infekcija, herpes ir kt.) – lėtinės ir neišgydomos, tačiau jų eiga gali būti kontroliuojama. Labai svarbu anksti pastebėti LPI požymius ir kreiptis į gydymo įstaigą.
Dažniausiai pasireiškiantys lytiškai plintančių infekcijų požymiai: neįprastos, nemalonaus kvapo išskyros iš lyties organų; atsiradusios žaizdelės ar pūslelės prie lyties organų ar tiesiosios žarnos; dirginimas apie lytinius organus ar tiesiąją žarną; dažnas, skausmingas šlapinimasis; kartais padidėję limfmazgiai kirkšnių srityje; skausmas lytinių santykių metu; kraujo pasirodymas po lytinių santykių.
Kai kurios LPI gali neturėti simptomų, todėl jas tiksliai diagnozuoti galima tik specialiais tyrimais. LPI diagnozuoja ir gydo gydytojai.
Pradėtą gydymo kursą visada reikia pabaigti, nors susirgimo simptomai gali išnykti anksčiau. Susirgus ar gydymo metu reikėtų vengti lytinių santykių. Po gydymo visada rekomenduojama pakartotinai atvykti pasitikrinti. Asmuo, užsikrėtęs LPI kitus asmenis gali užkrėsti nuo užsikrėtimo momento, netgi neturėdamas jokių susirgimo požymių.
LPI gydymas gali būti sėkmingas tik kartu gydant lytinį partnerį, todėl jį reikia informuoti apie susirgimą. Norint išvengti LPI ir jos sukeliamų pasekmių patariama turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su neinfekuotu asmeniu.
Vengti atsitiktinių lytinių partnerių, naudoti apsaugos priemones, taikyti rizikingos elgsenos mažinimo intervencijas, skiepytis nuo virusinio hepatito B, A, ŽPV (žmogaus papilomos virusas) ir kt. Asmenys, norėdami pasitikrinti dėl lytiškai plintančių infekcijų, turi kreiptis į šeimos gydytoją, ginekologą ar dermatovenerologą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą