Mokytoja: Ankstyvas lytiškumo ugdymas labai reikalingas, tai – vaiko saugumo klausimas

„Renkuosi mokyti“ alumnė trejus metus dirbo su pradinių klasių mokiniais, o šiuo metu yra etikos mokytoja bei lytiškumo ugdymo edukatorė nevyriausybinėje organizacijoje „Įvairovės ir edukacijos namai“.

Kaip vertintumėte šiandieninę lytiškumo ugdymo situaciją Lietuvoje?

Mokykloje, o ypač pradinėje, kol kas stokojame prevencijos. Dažniausiai lytiškumo ugdymas apsiriboja reagavimu, kai „iššoka“ kokia nors konkreti problema. Pavyzdžiui, mokiniai pradeda fotografuoti savo lytinius organus ir rodyti draugams. Kyla didžiulė panika klasės bendruomenėje, vaikai būna pasimetę, išsigandę.

Tada visi susigriebia, kad reikėtų kažkaip su mokiniais pasišnekėti, o ką šnekėti – nelabai žino. Mokytojai vis dar labai nedrąsiai kalba apie šiuos dalykus. Aišku, tokios situacijos irgi išsprendžiamos, bet trūksta prevencijos, kuri padėtų užtikrinti, kad jų apskritai nebūtų arba būtų labai retos.

Dabartinę situaciją apibendrinčiau taip: lytiškumo ugdymo klausimai juda į priekį, yra metodinės medžiagos, bet mokytojai turi patys ją susirasti ir atnešti mokiniams, nėra, kas pasirūpintų nuolatinėmis, tęstinėmis lytiškumo pamokomis.

Dalijatės apie savo, kaip pradinių klasių mokytojos, patirtimi. Viešojoje erdvėje dažnai kyla klausimų būtent dėl ankstyvojo lytiškumo ugdymo. Toks švietimas vadinamas priešlaikiniu vaikų seksualizavimu ir supažindinimu su informacija, kuriai jie nėra pasiruošę. Ką jūs apie tai galvojate?

Ankstyvas lytiškumo ugdymas yra labai reikalingas. Tai, visų pirma, yra vaiko saugumo klausimas. Jeigu norime apsaugoti vaiką nuo seksualinio priekabiavimo, nuo psichologinių traumų, turime kalbėti apie lytiškumą. Ir kalbėti ne taip, lyg tai būtų vieša paslaptis ar „tabu“ tema, bet ramiu tonu.

Tada vaikams nebelieka noro nei kikenti, nei slėptis – tokios reakcijos būdingos iš nežinojimo. Jei suaugusieji vengia kalbėti apie lytiškumą, vaikai žino, kad tai yra kažkas negero, kažkas, apie ką garsiai nešnekama.

Dėl to, kai klasėje kyla noras pasirodyti prieš kitus, pabūti kietesniu, vaikai peržengia ribas, elgiasi nesaugiai, dažnai pastato savo klasės draugus ir drauges į itin nemalonias situacijas, sukeliančias didelį išgąstį.

Antra, kalbėdami apie lytiškumą, rūpinamės ir vaiko saugumu už klasės ribų. Vaikui labai svarbu žinoti, kad niekas neturi teisės liesti ar prašyti parodyti privačias kūno vietas, išskyrus tuos atvejus, kai einama pas gydytoją arba dėl aiškios priežasties to paprašo tėvai. Tai nėra savaime suprantama.

Kitas dalykas yra ribos. Nekalbu apie ribas romantiniuose santykiuose, o tiesiog apie draugystę ir pagarbą žmogui. Ribų klausimai yra pagrindas, ant kurio stovi mūsų santykiai su visais žmonėmis. Vaikai iš šeimų, kuriose kalbama apie ribas, moka aiškiai pasakyti „taip“ arba „ne“. Tai labai svarbus įgūdis, susijęs ir su socialiniu, ir emociniu ugdymu.

Minėjote, kad dažnai mokytojai lytiškumo ugdymo temose jaučiasi pasimetę ir neužtikrinti. Kaip manote, iš kur tas pasimetimas ir nejaukumas kyla?

Pirmiausia – dėl žinių trūkumo. Jei patys mokytojai niekada neturėjo lytiškumo ugdymo pamokų ar nesimokė, kaip jas reikėtų vesti, paprastai jie turi didžiulį žinių trūkumą. Susidūrę su tam tikromis situacijomis mokytojai pasimeta, nežino kaip reaguoti, ką daryti ir kada kreiptis kitų specialistų, pavyzdžiui, psichologų pagalbos.

Kita priežastis – pačių mokytojų gėdos jausmas. Mokytojas, kuris nejaukiai ir nesmagiai jaučiasi kalbėdamas apie lytiškumą, greičiausiai rinksis apie tai iš viso nekalbėti. Jeigu mokytojas ims moralizuoti arba gėdinti vaikus, tai gali turėti visiškai atvirkštinį efektą – vaikai įsibaimins ir jiems kils dar daugiau klausimų.

Mūsų, kaip mokytojų, tikslas yra suteikti saugumo jausmą, nuraminti ir atsakyti į jaunuoliams kylančius klausimus. Mokinių smalsumą apie lytiškumą turime priimti kaip natūralų dalyką, apie tai kalbėti ramiu tonu, negėdindami ir nemoralizuodami.

Kiek jums pačiai buvo lengva išmokti kalbėtis lytiškumo temomis?

Nebuvo paprasta, ypač buvo sudėtinga su lytinių organų pavadinimais. Reikėjo daug kartų, būnant vienai pačiai, kartoti tuos žodžius, kol jie tapo savi ir prigijo prie mano žodyno. Dauguma nuo mažens esame įpratę intymias kūno dalis vadinti kitokiais pavadinimais arba anglų kalbos skoliniais.

Žinoma, reikėjo ir daug domėtis, ieškoti pavyzdžių, kaip atsakyti į vaikų ir paauglių klausimus. Galiausiai, galima tiesiog pasitreniruoti vakare, kai žinai, kad rytoj kalbėsi apie lytiškumą: kaip kalbėsiu apie šią temą? Kaip sukursiu saugią erdvę vaikų klausimams?

Svarbiausia yra atliepti vaiko jausmus, pamatyti kas jai / jam įdomu, smalsu, arba nepatogu, dėl ko norisi kikenti. Kartais reikia leisti išsikikenti. Dažnai mokytojams nelengva išlikti ramiems, tačiau turime suprasti, kad tai yra vaiko gyvenimo dalis. Priėmus tai, ir patys savyje nusiraminsime.

Kartais, stebinti viešąją erdvę, atrodo, jog mokytojai bijo neigiamų tėvų reakcijų, todėl nesijaučia saugūs kalbėti apie lytiškumą ir juo susijusiomis temomis. Kiek jums yra tekę su tuo susidurti?

Noriu atliepti mokytojų baimes ir nerimą. Pati esu nerimavusi dėl tokių situacijų, kai per pamoką mokiniai kažko paklausia, aš jiems ramiai atsakau, o po pamokos atrodo visas kūnas nutirpsta ir galvoju: „O varge, dabar tai pareis iš tėvų…“ Baimė ir svarstymai kaip sureaguos tėvai, ar neperžengiau kažkokių ribų – labai įprastas dalykas mokytojų gyvenime.

Mokytojas yra tas specialistas, kuris ugdo vaikus, turi žinių, išmano vaikų psichologiją ir žino, kas tam tikrais atvejais vaikui yra geriausia. Iš kitos pusės, puikiai suprantu ir tėvus: jei būčiau mama, man irgi būtų neramu, ką mokytojas ar mokytoja kalba mano vaikui pamokų metu.

Visada sau sakau – niekada nebus visi patenkinti, neįmanoma visiems įtikti. Vieni tėvai labai džiaugiasi, kad mokytojas kalba lytiškumo temomis, kiti tėvai – nepatenkinti. Ką mes, kaip mokytojai, galime padaryti, tai pagrįsti, kodėl kalbame apie vienus ar kitus dalykus su mokiniais.

Pavyzdžiui, neseniai su aštuntokais teko visai neplanuotai pasikalbėti apie pornografiją. Važiuodama namo iš darbo mąsčiau, kad jeigu kreipsis tėvai ir klaus, kodėl būtent ta tema kalbėjome, galėsiu argumentuotai atsakyti, kad man svarbiausia – vaiko saugumas, nusiraminimas ir atsakymas į kylančius klausimus. Svarbu išklausyti tėvų nuomonę bei lūkesčius, tačiau paaiškinus savo metodiką ir nuraminus, kad man taip pat labai rūpi vaiko gerovė, tikiu, kad įmanoma susikalbėti ir sutarti.

Ar manote, kad lytiškumo ugdymas yra vertybinis klausimas?

Aš visąlaik sakau, kad mūsų vertybės yra tos pačios, bet mes skirtingai prie jų prieiname. Visi vertiname saugumą ir santykį, rūpestį vieni kitais, laisvės troškimą. Skiriasi prieiga, kurią nulemia auklėjimas, gyvenimo patirtys, kiek mes domimės skirtingais požiūrio taškais.

Žmonės dažnai sako: „Man šeima yra vertybė“. Man irgi šeima yra vertybė. Daug kam, gal net visiems, šeima ir tai kas šeimą sudaro – artimas santykis, pasitikėjimas, rūpestis, meilė – yra vertybės.

Jei bendraudami vieni su kitais pasistengtume suprastume, kad mums rūpi tie patys dalykai, labiau vieni kitus išgirstume. Bendraudama su mokinių tėvais, bandau atkreipti dėmesį, kad mums yra svarbūs tie patys dalykai, tiesiog jie kartais žiūri iš vienos perspektyvos, o aš iš kitos.

Kompentenciją kalbėti apie lytiškumo ugdymą sudaro ne tik žinios, bet ir bendravimo principai, saugi aplinka. Kaip sukurti tokią aplinką ir tokį santykį su mokiniais, kurioje jie jaustųsi patogiai klausti apie lytiškumą?

Tai yra be galo sudėtinga misija, bet tai nėra misija neįmanoma. Labai svarbu nuo pat pradžių kurti pagarbos bei sveikos saviraiškos aplinką klasėje. Nebus idealu – taip niekada nebūna. Bus ir konfliktų – tai visiškai normalu.

Saugiai aplinkai reikalingas skaidrumas. Svarbu nuolat kalbėtis, atliepti vaikų jausmų, leisti vaikams išsakyti savo poziciją. Kai mokytojas pasako, kad tam tikras elgesys yra netinkamas, tai dažnai priimama kaip tiesiog eilinis mokytojo pamokslavimas.

Kai tai ateina iš kitų mokinių, klasės draugų ir draugių, kai jie pasako „žiūrėk, man nepatinka, kai tu taip darai, aš nesaugiai jaučiuosi“, tada iš pagrindų keičiasi klasės aplinka. Jei mokiniams parodoma, kad svarbūs ne tik jų akademiniai pasiekimai, o mums rūpi ir jų emocinė būsena, tarpusavio santykiai, tada mokiniai jaučia, kad gali prisidėti prie savo klasės kultūros kūrimo.